Dėkoju už šiuos metus

Nuo birželio kasdien rašau dėkingumo dienoraštį. Pradėjau tą dieną, kai supratau kad turiu už ką padėkoti net ir ligai. Dėkodama jaučiuosi laimingesnė. Tas dėkingumo šaltinis yra neišsenkantis. Ypač po operacijos pastebėjau, kad vos pabudusi dažnai mintyse dėkoju už šią dieną, kad pabudau, kad esu, kad ir šiandien būsiu su mylimais žmonėmis. Šiuo metu keistas etapas - gydymas baigėsi, laukia naujas atsistatymo etapas, grįžimas į darbą, bet kol kas aš dar nesusivokiu, jaučiuosi lyg nesvarumo būsenoje. Šioje būsenoje norisi reflektuoti visus metus ir ypač stiprus dėkingumo jausmas:

Dėkinga, kad turiu sveikas rankas ir kojas, galimybę eiti, matyti, girdėti, jausti, ragauti ir liesti.

Dėkinga, kad man šitaip pasisekė - pagavau ligą pačioje pradžioje ir ji nėra išplitusi. 

Dėkinga, kad mano gydymas buvo sėkmingas, kad vaistai suveikė ir suėdė ligą. Kad viską ištvėriau, kad chemija man buvo gailestinga ir galėjau gyventi normalų gyvenimą. Kad gijimas vyksta sklandžiai ir beveik visą laiką jaučiuosi kaip sveikas žmogus. Dėkinga, kad gydymas baigėsi prieš šventes ir aš galėjau pilnavertiškai švęsti Kalėdas su savo šeima.

Dėkinga visiems gydytojams, radiologams, echoskopuotojams ir seselėms, kad profesionaliai atliko savo darbą, kad rūpinosi net tada kai neprivalėjo, kad visuomet bendravo maloniai ir taip mažino mano stresą, kad gavau man geriausiai tikusią gydymo strategiją ir vaistus, kad operacija pavyko sėkmingai, kad visą laiką jaučiau pasitikėjimą savo gydytojais ir saugumą, nes žinojau kad gydytojai padarys viską ką gali, nepaisant beprotiškų perkrovų ir visų kitų mūsų sveikatos sistemos problemų. Niekad nepamiršiu savo gydytojos žodžių "mes dėl savo pacientų padarysime viską".

Dėkinga savo vyrui už visą rūpestį ir meilę, už kasdienį buvimą šalia, už visus didelius ir mažus dalykus, kurie daro mano gyvenimą paprastą, už pusryčius ir pietus, nuolatinius eksperimentus ir nuolatinį tobulėjimą gaminant su tais produktais, kuriuos aš galiu valgyti, už naktis, praleistas su manimi ligoninėje, su manimi išvaikščiotus tūkstančius kilometrų, už šimtus valandų masažo žiūrint vakarinį filmą, už ramybę ir nesvyruojantį tikėjimą, net kai aš palūžtu, už visas šių metų dovanas, už tai kad visus metus nešė mane ant nugaros, ir kad visada žinau, nesvarbu kaip atrodau ar jaučiuosi, kad aš jam esu svarbiausia. Nežinau kuo nusipelniau, matyt ne tokia bloga mano karma, nes užvis labiausiai esu dėkinga už savo žmogų. Pusė mano gydymo sėkmės iš tiesų yra jo nuopelnas.

Dėkinga, kad kasdien pabundu savo svajonių namuose, kur šilta, švaru, patogu, gražu, jauku ir gera, kur esu tarp mylimų žmonių ir  kaskart įžengus pro duris mano širdis sušyla.

Dėkinga už pavykusią užšaldymo operaciją ir septynis sveikus vaikučius.

Dėkinga už visas paslaugas ir paramą, kurią suteikė daugybė žmonių nemokamai - savipagalbos (sąmoningumo) grupes, nemokamas mankštas, reiki procedūras ir psichologų konsultacijas, seminarus ir tarpininkavimą, kokia dėkinga esu ir gerbiu visus savanorius ir ypač bendriją "Kraujas" už nesavanaudišką ir prasmingą jų darbą.

Dėkinga artimiesiems, ypač mamai, broliui, už viską ką jie dėl manęs padarė, už palaikymą ir finansinę pagalbą, už tai kad visada žinojau - kas bebūtų, mano užpakalis yra apsaugotas.

Dėkinga, kad pasirodo kai reikia visi mes - artimieji ir aš - veikiame kaip kumštis, kaip viena komanda.

Dėkinga išsigydžiusi nuo baimės, kad mano gyvenimas ir finansinis saugumas priklauso nuo mano pajamų.

Dėkinga kolegoms, kad priėmė mano žaidimo taisykles ir leido laikinai pasitraukti, daug neklausinėdami, perėmė darbus ir susitvarkė be manęs. Dėkinga už tai, kad esu laukiama.

Dėkinga, kad viso šio dėka galėjau sau leisti visų metų "kūrybinę" pertrauką, galimybę gydytis, ilsėtis, augti, reflektuoti, keliauti, grąžinti skolą savo šeimai ir praleisti daugiau laiko kartu.

Dėkinga už dvasinį augimą, už visus sutiktus mokytojus, visas knygas ir programas, už atrastą ramybę ir atsipalaidavimą, visus naujus įpročius ir mažus džiaugsmus, labiausiai - už išmoktą gebėjimą būti čia ir dabar. Mumyse auga tai, ką laistome. Esu dėkinga už galimybę palaistyti tuos daigus ir tas vertybes, kurias buvau apleidusi.  Išties, Viešpatie, aš jau išmokau gyventi ramybėje, atsipalaiduoti ir vertinti tai kas yra, ir tam man ne(be)reikia ligos.

Dėkinga už visas nuostabias vietas, kurias aplankiau -  suskaičiavau, kad nuo balandžio pradžios mažiausiai 50 dienų buvome išvykę iš Vilniaus! Nuo sodybos Anykščiuose, kur tapiau gyvybės medį, iki Žemaitijos, įvairiausių Lietuvos dvarų, nakvynės Pažaislio vienuolyne, meteorų kryčio Neringoje, Rygos žuvų turgaus, Labanoro girios ir Tatruose įkoptų viršūnių. Dėkinga, kad turėjau galimybę ir fizinių jėgų visa tai pamatyti ir išgyventi. Dėkinga, kad gyvenu tokio grožio šalyje, kurios per vasarą ir neapkeliausi. Dėkinga už visas iki tol nematytas Vilniaus ir net Kauno vietas, kurias išnaršėme su vyru. Turbūt per visą gyvenimą nebuvau tiek įsigilinusi į Lietuvos gamtą ir istoriją kiek per šiuos devynis mėnesius. 

Dėkinga už išmoktą gebėjimą atleisti ir paleisti. Kad kiekvieną rytą medituodama galiu be skausmo prisiminti savo tėvą ir jį palaiminti.

Dėkinga net už buvusias mano gyvenimo tragedijas ir sunkumus, visus anksčiau įveiktus iššūkius, nes jie suformavo charakterį. Jų dėka išsipildžius didžiausiai gyvenimo baimei nepalūžau ir greitai mobilizavausi.

Dėkinga visiems iki tol jau sutiktiems mokytojams ir patirtims, nes jų dėka tiesiog intuityviai žinojau ką reikia daryti, ką reikia pakeisti ir kaip turiu gyventi šiuos mėnesius.

Dėkinga prie to paties savo tėvams, kad užaugino mane kovingą, stiprią, kad išmokė mokytis ir domėtis, keliauti ir siekti daugiau.

Dėkinga, kad radau kur nukreipti savo emocijas ir mintis - kad galėjau rašyti šį blogą. Dėkinga, jei šios mintys ir surinktos žinios kažkam buvo naudingos.

Dėkinga, kad atradau save ne darbo aplinkoje ir kartu vėl atradau pasitikėjimą savimi ir žinojimą, kad aplinkybės gali keistis, bet aš esu ir visada būsiu aš.

Dėkinga už tai, kad niekada, net sunkiausią savo minutę, nesu viena. Dėkinga visiems draugams ir draugėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms už suteiktą naudingą informaciją, už palaikymą, už tai kad randa tinkamus žodžius kai jų reikia, už Dievo dovaną gydyti žodžiais.

Dėkinga už tikėjimą ir viltį.

Dėkinga už šią ir ateinančią dieną.

Dabar ir visados dėkoju už Gyvenimą.

    Paveikslas Arvydo Pakalkos. Iš parodos Vilniaus Rotušėje.