Aš Kaip Dangus

Pradėsiu nuo naujienų. Pirma, antra savaitė kaip atauginėja plaukai ir antakiai. Dar kol kas smulkučiai, tepu juos ricinos aliejumi. Bet vis tiek - mano nuosavi plaukai! Jau visa galva juoda. Labai džiaugiuosi, ir praeidama pro veidrodį sau šypsausi, nes come on, jau tiek užkniso tuos antakius paišyt :) Antra, šiandien įvyko konsiliumas. Guluos į ligoninę lapkričio 30 d. Operuos mane pirmą žiemos dieną, kai Vilniuje įžiebs eglutę, praėjus lygiai 200 dienų nuo gydymo pradžios ir 245 kaip sužinojau kad sergu. Priklausomai nuo to ką ras išpjovę, toliau spręs ar bus skirta papildoma chemoterapija, ar spindulinė terapija, ar nieko. Kaip man patinka tas gydytojų neapibrėžtumas :) Bet suprantu, kad tai geriausias metodas morališkai pasiruošti visiems scenarijams. Bus kas bus. Aišku būtų gaila mano naujųjų plaukų, bet esu pasiruošusi bet kam ir viskam dėl geros sveikatos vėliau. Pasirinkau chirurgę D.Gudavičienę (ji operuoja kartu su S.Bružu), man ji labai patinka ir visiškai ja pasitikiu.

Du patys bjauriausi chemoterapijos šalutiniai poveikiai man yra nusilpęs kraujas ir nemiga. Dar klausimas, kuris bjauresnis. Kai penktą naktį guli atvertomis akimis, pilamas karščio ir prakaito (kitas bjaurus šalutinis poveikis) ir visos baimės, visos durnos mintys apie tai kas blogo galėtų įvykti, visa ką per dieną sėkmingai nustūmei šalin, visos prisiklausytos nesąmonės, bet koks blogas žodis ką kiti nepagalvoję leptelėjo, tik ir ateina į galvą, o jei užmiegi, taip silpnai, kad sapnuoji tik košmarus ir dar juos paskui atsimeni ... o kur dar stresas, kad miegoti būtina, o tu vat nemiegi ir toliau sekini imunitetą, kurio ir taip beveik nėra.. taip žmogus pavirsti į zombį su visiška išderinta nervų sistema, ir užsisuka uždaras ratas. Gydantis chemoterapija, ypač antroje pusėje su paklitakseliu ir karboplatina, tokia būsena buvo nuolat. Ir einant pirmam mėnesiui po chemijos, nemiga tik stiprėjo. Atrodo, visą dieną slankioji kaip šešėlis, jau taip norisi miego, pagaliau eini miegoti, ir