Aš Kaip Dangus

Senokai nerašiau, jau net vienuolika dienų, oho, rekordas! Viskas todėl, kad per pertrauką tarp chemijų pabėgau į savo "Rūgpienių kaimą" Anykščių rajone. O ten nėra interneto, mobiliajam naršyti nepatogu, ir ačiū Dievui. Atostogos! Atėjo laikas nieko paneveikti. Save pastabdyti ir pasimokyti gyventi lėtai. Tik per tą laiką vis tiek padariau tiek atradimų, kad susikaupė net keli blogo postai, ir tiek visko nuveikiau, kad nebuvo kada rašyti :) Rimtesnes mintis paliksiu kitam kartui, kai jos susidėlios, o dabar norisi susiverti mažuosius dalykus kaip žemuoges ant smilgos, kad nepasimirštų. Nes šiaip jau iš jų ir susidaro gyvenimas. Tai ką geresnio galima nuveikti per savaitę kaime? Skaityti po skėčiu pušynėlyje lubinų apsuptyje, kai aplink gieda miško choras . Perskaičiau " Vienos krūties istorij ą", šiek tiek paverkiau, bet prisijuokiau daugiau. Crazy tas mūsų gyvenimas, o moteriškė, toji Umbrasaitė, labai pasirodė panaši į mane (pvz., dietos dietom, bet vyno

Šiandien su keliais žmonėmis žaidėme sąmoningumo žaidimą "Points of view" ir diskutavome, ką gero mums davė onkologinė liga. Toks keistas, atrodytų, klausimas. Juk liga šitiek atima. Kaip viena jau pasveikusi moteris išsireiškė - šita liga kaip karas, jos dėka viduje jaučiuosi pasenusi (nes jau žinau kaip jaučiasi ligoniai senatvėje), praradusi gyvenimo lengvumą, šviesų ir naivų požiūrį į ateitį. Taip, onkologinė liga baisus dalykas. Bet ir baisiuose dalykuose yra savų privalumų. Net ir karas turi šviesiąją pusę. Jame atsiskleidžia žmogiškumas. Po jo žmonės labiau vertina gyvenimą. Labai išauga gimstamumas.  Jei mūsų gyvenimas yra kelionė, o visi įvykiai ir žmonės yra mokytojai, tai ko mane išmokė liga? Už ką jai padėkoti? Žemiau kol kas septyni iš ligos "išlošti" prizai. Galimybė sustoti ir apgalvoti, ko aš iš tiesų noriu . Šiaip jau normalus šiuolaikinis visada užimtas žmogus juk neima lygioj vietoj galvoti apie gyvenimo prasmę. O dabar net nereikia daug ga

Gyveni žmogus ir mokaisi. Apie tai, kad visos gyvenimo spalvos yra gražios. Štai pastarosiomis dienomis atslinko lietus. Visom prasmėm. Dar nespėjau atsigauti netekus plaukų, o pirmadienį naujiena - NEUTROPENIJA. Tokia būsena, kai kraujyje kritiškai sumažėja neutrofilų (baltųjų kūnelių). Grubiai tariant, imunitetas pakrato kojas, ir lengva infekcija gali nesunkiai pereiti į sunkias komplikacijas ir kraujo užkrėtimą. Per tris savaites nuo puikios būklės (4, kai norma 2-5), chemija "suvalgė" mano neutrofilus iki 1.2, kai chemiją leisti draudžiama. Nedaug liko iki 0.5, t.y. sunkios neutropenijos, kai jau ir iki palatos nebetoli. Taigi, chemijos negavau, o gavau shotą kraują skatinančių vaistų Nivestim ir išvijo mane namo. Penktadienį bandysiu vėl, gal jau kraujas bus atsistatęs ir galėsiu susileisti eilinę dozę "raudonosios". Ką čia ir kalbėti, supanikavau kaip reikalas. Žmogus labiausiai bijo nežinomybės. Ar tai normalu tik po trijų savaičių?? O tai kas bus to

Tai įvyko. Jų nebėra. Atsisveikinau su plaukais tiksliai pagal chemikės prognozę. Trečią savaitę po pirmos chemijos plaukai pradėjo slinkti, o sekmadienį aš jau plika kaip budistų vienuolė. Sakyti kad atsisveikinimas praėjo lengvai būtų melas. Kiek save atsimenu visada buvau ilgais plaukais. Dėl kiekvieno centimetro kovojau su kirpėja kaip liūtė, kaip visų liūtų motina. Aišku, daug metų streso padarė savo - nebebuvo tokie kaip jaunystėje, bet vis tiek mano plaukai - mano ginklai. Neįsivaizdavau savęs kitokios. Bet ką jau darysi. Kaip sako viena draugė, viskas yra š.. palyginus su pasauline revoliucija. Ir apskritai, didžiausia mano baimė jau išsipildė. Palyginus su tuo, plaukų praradimas yra bajeris. Buvau viską apgalvojusi. Pasakiau vyrui, kad kai jau pradės nevaldomai slinkti, nuskus mane su mašinėle, bet prieš tai dar paliks man skiauterę, fotkėms for fun. Labai tikėjausi pratempti su pusėtina plaukuosena bent iki antradienio, o paskui jau kas bus - tas. Mat iki antradienio visk

Mityba turbūt yra klausimas, kuriam susirgus skyriau daugiausiai dėmesio. Tik ne iš karto. Vakarą po pirmosios echoskopijos ir patikinimo, kad “tokie augliai gerybiniai nebūna” išgėrėm su vyru pusę butelio tekilos (man tai yra daug). Paskui dvi savaites buvau įsitikinusi, kad mano gyvenimas baigtas, tai leidau sau viską. Kai jau suėmiau save į rankas ir pasakiau, kad padarysiu viską kad būčiau sveika, pats pirmas instinktas buvo pakeisti mitybą. Buvau girdėjusi, kad vėžys minta cukrumi ir angliavandeniais, tai beveik visiškai jų atsisakiau.  Nuo to laiko rimtai pasigilinau, ką apie priešvėžinę mitybą sako mūsų gydytojai, knygos ir visokios alternatyvios teorijos. Buvau NVI dietologės paskaitoje ir perskaičiau tris knygas: " Ką valgyti susirgus vėžiu " – čia mūsų Nacionalinio vėžio instituto produktas. " Tavo gyvenimas tavo rankose: suprask, išvenk ir nugalėk krūties ir kiaušidžių vėžį" (anglų kalba) – knygą parašė krūties vėžiu sirgusi mokslininkė, ku