Už ką dėkoti ligai

Šiandien su keliais žmonėmis žaidėme sąmoningumo žaidimą "Points of view" ir diskutavome, ką gero mums davė onkologinė liga. Toks keistas, atrodytų, klausimas. Juk liga šitiek atima. Kaip viena jau pasveikusi moteris išsireiškė - šita liga kaip karas, jos dėka viduje jaučiuosi pasenusi (nes jau žinau kaip jaučiasi ligoniai senatvėje), praradusi gyvenimo lengvumą, šviesų ir naivų požiūrį į ateitį.

Taip, onkologinė liga baisus dalykas. Bet ir baisiuose dalykuose yra savų privalumų. Net ir karas turi šviesiąją pusę. Jame atsiskleidžia žmogiškumas. Po jo žmonės labiau vertina gyvenimą. Labai išauga gimstamumas. 

Jei mūsų gyvenimas yra kelionė, o visi įvykiai ir žmonės yra mokytojai, tai ko mane išmokė liga? Už ką jai padėkoti? Žemiau kol kas septyni iš ligos "išlošti" prizai.

1. Galimybė sustoti ir apgalvoti, ko aš iš tiesų noriu. Šiaip jau normalus šiuolaikinis visada užimtas žmogus juk neima lygioj vietoj galvoti apie gyvenimo prasmę. O dabar net nereikia daug galvoti, viskas labai greitai išsigrynina. Dar nežinodama iki diagnozės jau tiksliai žinojau ką daryčiau, jei nebeliktų vilties - kaip norėčiau nugyventi likusį laiką. Ką veikčiau, jei liktų TA VIENA VIENINTELĖ gyvenimo diena. Negaliu sakyti, kad iki šiol gyvenau ne savo gyvenimą - visada dariau tai ką norėjau. Tai šiaip jau yra mano gyvenimo pagrindas. Vieni žmonės gyvena dėl šeimos, kiti - dėl laisvės. Būdama laisva ir sveiko proto prisiėmiau atsakomybę, o su ja laisvė ir baigėsi :) Dirbau tai ką mėgau, bet balanso nebuvo. Atsakomybės ant atsakomybių, vieni įsipareigojimai ant kitų, ir kai kuriems dalykams tiesiog niekada neatsirado laiko, jie vis nusikeldavo į "kitus metus", arba "kai praeis dedlainai" (PS niekada). Nepaisant to, kad turėjau savo "ko norėčiau, jei nebūtų jokių apribojimų" sąrašą. Dabar sąrašas daug trumpesnis. Užvakar pasidariau asociacijų koliažą iš nuotraukų, primenančių mano svajones. Jį užsidėjau ant desktopo - dabar mano svajonės į mane žiūri kaskart įjungus kompą. 
2. Vertinti tai ką turiu. Mums visada visko mažai. Lyginamės su geriausiais arba tais, kas turi daugiau. Turintys didelius tikslus apskritai niekada nėra patenkinti (nes iki to, ko jie siekia, taaaip toli). Ir šiaip, visada yra dėl ko paburbėti. Dabar gyvenimas suteikė galimybę pasidžiaugti ir iš tiesų įvertinti tai, ką turi. Pirmiausia - šeima ir artimieji. Vyro meilė ir atsidavimas, buvimas šalia kiekvieną dieną. Iki šiol tai atrodė savaime suprantama. Bet niekas nėra savaime suprantama, ir niekas niekam nieko neprivalo. Todėl aš dėkinga tiems, kas šalia.
3. Mėgautis procesu, būti ČIA ir DABAR. Aš esu 100 proc. į rezultatą orientuotas žmogus. Nėra rezultato - man procesas "nusinulina". Visada turiu bent keletą tikslų, kuriuos reikia pasiekti ir kaina nesvarbu. Kai siekiu tikslo - "eyes on the prize", ir nesvarbu ar ką skauda, ką šiandien valgiau, ir kitos detalės. Todėl ir biuletenio per 17 darbo metų nesu turėjusi. Na, ir šiaip visada gyveni ateityje, planuoji ateitį, strateguoji ateitį. O čia tik PYST (gražiausias lietuviškas ištiktukas), ir ateitis dingo. Ir kaip dabar planuot? Taip, vienas tikslas aiškus - pasveikti, ir patikėkit, mano akys yra ant prizo. Bet vis dėlto, ateitis neaiški, o praeities jau nėra. Lieka tik šiandiena, ir galimybė kiekvieną dieną išgyventi kuo prasmingiau. Tą ir darau, ir mėgaujuosi procesu. Mėgaujuosi mažais dalykais. Pavyzdžiui, šiandien su vyru pusryčiavome ant Trijų Kryžių kalno :) O kad tai taptų įpročiu, kasdien aprašau kas geriausio įvyko tą dieną. Kam to reikia - įkvėpimą radau čia.
4. Meilė sau ir rūpestis savimi. Yra tokia teorija, kad vėžiu suserga tie, kas pamiršta save. Apie įvairias teorijas dar atskirai parašysiu. Bet nėra kitos situacijos, kuri labiau priverstų PRISIMINTI, mylėti ir vertinti save. Juk žmogus labiausiai vertina tai, ką gali prarasti. Jei anksčiau atrodė, kad viską įmanoma padaryti geriau, jei save kaltinau dėl visų nesėkmių (įmonė nepasiekė tikslų, darbuotojams kažko trūksta ar kažkas išėjo iš darbo, klientas nepatenkintas, kažkas kažko nespėjo - vadovas kaltas, pralaimėjom - galėjau geriau, neišsimiegojus kažką leptelėjau - blogai, reikėjo susivaldyti .. ir taip be galo), jei kitų prioritetus kėliau virš savųjų (kažkas turi mažų vaikų ar partneris nori pailsėti kelis mėn - no problem, aš savo šeimos planus atidėsiu kitiems metams .. paskui dar kitiems..), tai daugiau nebe. Belaikydama visus galus, pamečiau rūpestį savimi. Ir šiaip, mylėti save reiškia ne tik gražią, sėkmingą ir pasitempusią, bet ir liūdną, silpną, sergančią - visokią. Lepinti. Įsiklausyti. Apdovanoti. Girti. Palaikyti. Žavėtis.
5. Empatija. Iki šiol gyvenau savo burbule - sveikų, sėkmingų, jaunų, ambicingų. Silpnų žmonų nemėgau. Mėgau stiprius. Tikėjau, kad esu geležinė :) Per paskutinius tris mėnesius atsivėrė visai kitas pasaulis, pamačiau ir išgirdau daug skirtingų istorijų, išgyvenau visai kitokią savo pačios istoriją. Dabar suprantu ir priimu įvairius žmones, galiu priimti įvairias patirtis. Tapau daug lankstesnė. Suprantu ir priimu, kad gyvenimas ne juodas ir baltas, jis gali būti visoks. 
6. Daugiau laiko savo artimiausiam žmogui. Nereikia net sakyti, kaip dažnai iki ligos mano vyras matė mane. Vakarais (kartais), savaitgaliais (kartais, daugiau retai) ir per atostogas (per jas irgi būdavo darbų, ką ten, aš net per savo medaus mėnesį kažkokį pasiūlymą rengiau!). Dabar mes jau tris mėnesius kasdien kartu (jis dirba iš namų, aš darbui kol kas pasakiau stop). Vėl pažįstame vienas kitą, savo svajones, savo miestą, kuriam, liūdim ir džiaugiamės kartu.
7. Šitas linksmas :) Tris metus negalėjau numesti trijų kilogramų, o dabar prašom - ne tik pasiekiau savo mokyklos laikų svorį, bet ir "užsiauginau" mokyklos laikų plaukus. Šiandien atėjo užsisakytas kinietiškas natūralių plaukų perukas. Biškį nepataikiau su ilgiu taip ant poros colių. Tokių plaukų neturėjau gal 10-15 metų. Vaikštau po namus kaip undinėlė, vyras žvengia iš manęs, o man tokie gražūs tie plaukai, blemba! :)

PS. Jei kam įdomu, kokią kortelę ištraukiau "Points of view" žaidime, tai pačią geriausią kokia tik gali būti - MEILĖ. Joje buvo pavaizduotas riešuto šerdis. Nes meilė, ypač sau, yra giliai viduje, tik dažniausiai mes užsidarę kevaluose, apsistatę rolėmis, kaukėmis, primestais įsipareigojmais ir pamirštame kas svarbu.

Kas dar pas mane geresnio? 

Kraujas atsistatė, gavau penktadienį antrąją chemiją, po to keturias dienas pabuvau ant pomidorų ir agurkų salotų dietos, nes mano skrandis susimokė su nosimi ir atsisakė valgyti bet ką kita. Dabar jau vėl valgau viską. 

Antradienį planavom į koncertą Raudondvario dvare. Norėjom pasidaryti išvyką, apžiūrėti dvarą, užsukti į Pažaislį. Ups, kažkas pavogė vasarą - antradienį buvo 14 C ir visą dieną lijo. Na ok, išvažiavom maždaug tiesiai į koncertą. Atvažiuojam, sustojam aikštelėje. Pila kaip iš kibiro. Ruošiamės lipt, ir tada vyras apsižiūri, kad NEPAĖMĖ SKĖČIŲ! Šiaip ne taip nubėgam iki restorano oranžerijoje, įsitikinę, kad koncerts viduje. O koncertas tai LAUKE! :) Situacija lyg ir beviltiška, bet, kaip sakė Hankso herojus "Cast away" filme - neskubėk pasiduoti, niekad nežinai ką potvynio banga atneš. Pasėdėjom valandą oranžerijoje, per tą laiką baigėsi lietus, prasidėjo koncertas, kuris buvo NEREALUS (tiems, kas žavisi Naujuoju Orleanu). Kol dalis žmonių bandė taisytis aplytose sėdimose vietose (mes ten irgi turėjom sėdėti), numynėm prie scenos ir puikiai pasitusinom. Pratrepsėjau net savo 10,000 žingsnių. Moralas - ne viskas, kas blogai prasideda, blogai ir baigiasi.

Dar parsitempėm namo mano užsisakytą beveik dviejų metrų drobę. Į mašiną netilpo, teko pririštą vežt ant stogo :) Vešim ją sekmadienį į sodybą, kur pradėsiu vasaros projektą - tapysiu paveikslą į svetainę. Bus kažkas tarp Rousseau "Svajonės" ir Pietų Amerikos primityvistų, duok Dieve man įkvėpimo ir padėk prisiminti kaip tai daroma - netapiau bent 15 metų! Sodyboje būsim savaitę. Ir pasisek tu man taip - netgi žada gerą orą. Per Jonines! (nebuvo taip jau daug metų)

O toliau ką - gyvensiu kiekveną dieną taip gerai kaip galiu, ir auginsiu raumenis. Psichologinius raumenis šiam žaidimui, kurį mes žaidžiam. Kaip šiandien sakė vienas bendrakeleivis - onkologinė liga kaip krepšinis. Pradėjus žaidimą tu jau būni stipriai minuse, bet kėlinių daug, ir tu atsilošinėji, kovoji iš visų jėgų, iki paskutinės minutės, nes net ir paskutinę sekundę gali įmesti TRITAŠKĮ.

Cheers.