Metai po gydymo

Šiandien yra maždaug ta diena, kai lygiai prieš metus baigėsi aktyvus mano gydymas (dvylika agresyvios chemoterapijos ciklų ir didelė operacija) ir prasidėjo reabilitacija.

Beveik septyni mėnesiai nuo to laiko, kai paskutinį kartą rašiau savo bloge.

Sulaukiau nemažai klausimų, kodėl nerašau, kaip mano sveikata, kaip man sekasi. Labai atsiprašau tų, kuriems neatsakiau į įvairius paklausimus.

Tai kurgi aš dingau?

Atsakymas paprastas. Aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą. GYVENAU. GYVENIMĄ. Kiek daug telpa dvejuose žodžiuose!!!

Aš vėl dirbu kaip pilnavertis komandos narys. Beveik kasdien einu į darbą. Net pasiekiau kelis profesinius pasiekimus :)

Apkeliavau šešias šalis ir net perskridau INDIJOS VANDENYNĄ. Perėjau Šv. Jokūbo kelią - gerai jau, ne visus 800 km, bet vis tiek - DEŠIMT DIENŲ IŠ EILĖS. KASDIEN. NUEIDAVAU. PO DVIDEŠIMT KILOMETRŲ IR DAUGIAU! PER KALNUS! Kai palyginti neseniai vos užlipdavau laiptais.

Maudžiausi geizeriuose.

Pakeičiau automobilį.

Užsiauginau kasas (iki ausų) :)

Daug juokiausi. Išgėriau nemažai vyno, ir suvalgiau nemažai visokio nelabai leistino maisto. Neseniai su kolegomis repavau.

Sprendžiau visokias nesibaigiančias darbines problemas. Net kartais dėl to neužmigdavau. Bet rimtai, visiškai užmečiau rašymą būtent dėl to, kad visą laiką užėmė darbas (ir poilsis po jo).

Net vargai dėl darbų (klientų, kolegų, dedlainų etc etc) yra GERIAU nei nuolat pergyventi dėl sveikatos, ir jausti ledinę baimę šaltais pirštais sugniaužiant širdį kiekvieną kartą kai pasijauti blogiau. Taip jaučiausi pirmus penkis mėnesius po gydymo pabaigos. Atrodė, kad nieko negalima planuoti daugiau nei tris mėnesius į priekį, nes o gal .. o maža kas ... Kartais jaučiausi kaip pažymėta ženklu - lyg žmonės mato, kad su manimi kažkas ne taip, mato, kaip šlubuoja mano atmintis, painiojasi žodžiai, kaip man sunkiau kalbėti užsienio kalbomis, na taip, matau kaip jaunesni kolegos varto akimis kai man susivelia žodžiai (kažkiek IQ liga ir gydymas nuvogė, čia tai faktas).. Bet visa laimė, kad ta būsena PRAEINA. Kuo labiau įsitrauki į NORMALAUS gyvenimo ritmą, tuo geriau jautiesi, tuo mažiau galvoji apie visokius "o gal". Kuo daugiau savo kad ir mažų svajonių įgyvendini - tuo daugiau gyvenimo kontrolės ir GALIOS sugrįžta, tuo užtikrinčiau jautiesi.

Vis dar būna sunkių akimirkų. Vis dar greitai pavargstu, toli gražu nesijaučiu pilna jėgų. Po vieno įtempto (spalio) mėnesio iki šiol nepraeina operuotos pusės visos rankos skausmas. Ledinė baimė suspaudžia visą vidų, kai išgirstu apie kieno nors mirtį. Per pastarąjį pumetį jau mirė dvi mano likimo draugės, su kuriomis gydėmės kartu. Labai baisu yra eiti į periodinį patikrinimą - visa laimė, kad dabar mūsų sveikatos sistema ėmė labiau taupyti ir tikrina mus tik kas pusmetį. Taigi, pusmetį yra ramu :) Bet tos keturios savaitės, per kurias daraisi kraujo tyrimus ir krūtinės/pilvo/dubens MRT ir lauki atsakymų, yra tokios ... kaip čia pasakius ... išblaivinančios. Galvoje pasiruoši visiems įmanomiems variantams. Net jei ir tikiesi geriausio, vis tiek pasiruoši ir tam, kas būtų jei atsakymas nebūtų geras. Svarbu tai, kad žinau - net ir tokiu atveju VIS TIEK YRA ATEITIS, VIS TIEK YRA GYVENIMAS.

Paskutinis patikrinimas buvo spalio gale. Galutinius atsakymus gavau keliaudama. Visi MRT atsakymai buvo geri. Visi kraujo markeriai yra normos ribose. Aš esu sveika. Per kiekvieną procedūrą ir gavusi kiekvieną atsakymą meldžiausi ir dėkojau Dievui, Visatai, kas ten bebūtų, už tuos dar šešis "laimėtus" mėnesius be nerimo. Už gyvenimą.

Kaip bebūtų, tie pusmečio patikrinimai - lyg skambutis, priminimas, kad "Ei, tu turi vieną gyvenimą jis trapus, prisimink tai, gyvenk DABAR, įgyvendink savo svajones DABAR". Ir už tą priminimą esu dėkinga.

Net jei, praėjus pusmečiui po mano "dzinbudizmo" įsipareigojimų aš jų taip griežtai nesilaikau kaip turėčiau, ir taip savimi nesirūpinu kaip norėčiau, mano patirtis mane tikrai pakeitė. "VA KUR ŽMOGUS ATSIPŪTĘS!" neseniai per posėdį man pareiškė klientas. "Kokia įdegusi. Tu tai tik keliauji ir atostogauji",  su neslepiamu pavydu pasakė kitas žmogus. "Aha" - atsakiau aš. "Žinotumėt jūs", pagalvojau :) ir dar pagalvojau apie save - "You rock, girl. Nestabdyk, taip ir toliau!".

"Gailėti sergančių žmonių - tai atimti iš jų galią (angliškai - empowerment). Negailėk savęs, geriau įprasmink savo gyvenimą, padaryk jį nuostabų, net ir ligoninės palatoje". Claire Wineland žodžiai. Jos sprogdinantį  video žiūrėjau šiandien. Seniai nemačiau žmogaus, kuriame būtų tiek jėgos. Ir kas kad sunki ligonė. Ji išėjo šiemet rugsėjį. Bet jos gyvenimas buvo pilnas spalvų, ir ji paliko pėdsaką pasaulyje. Ji vis dar paliečia daugybę žmonių.

Mano metai taip pat buvo neįtikėtini. Jie paneigė visas mano baimes ir viršijo visus lūkesčius. Nedrąsiai vėl planuoju ateitį. Mano laivas sūpuojasi ant bangų ir žiūri į naujus horizontus. Kur gi tas gyvenimas mane nuneš :)

Bučkiai!