Atsisveikinimas su plaukais
Tai įvyko. Jų nebėra. Atsisveikinau su plaukais tiksliai pagal chemikės prognozę. Trečią savaitę po pirmos chemijos plaukai pradėjo slinkti, o sekmadienį aš jau plika kaip budistų vienuolė.
Sakyti kad atsisveikinimas praėjo lengvai būtų melas. Kiek save atsimenu visada buvau ilgais plaukais. Dėl kiekvieno centimetro kovojau su kirpėja kaip liūtė, kaip visų liūtų motina. Aišku, daug metų streso padarė savo - nebebuvo tokie kaip jaunystėje, bet vis tiek mano plaukai - mano ginklai. Neįsivaizdavau savęs kitokios. Bet ką jau darysi. Kaip sako viena draugė, viskas yra š.. palyginus su pasauline revoliucija. Ir apskritai, didžiausia mano baimė jau išsipildė. Palyginus su tuo, plaukų praradimas yra bajeris.
Buvau viską apgalvojusi. Pasakiau vyrui, kad kai jau pradės nevaldomai slinkti, nuskus mane su mašinėle, bet prieš tai dar paliks man skiauterę, fotkėms for fun. Labai tikėjausi pratempti su pusėtina plaukuosena bent iki antradienio, o paskui jau kas bus - tas. Mat iki antradienio viskas buvo suplanuota - penktadienį buvau sutarusi susitikti su sena drauge, savaitgalį pas pažįstamus į sodybą, pirmadienį pas chemikę. Visą savaitę saugojausi, nešukavau, laikiau surištus. Elgiaus kaip su porcelianu. Dar ketvirtadienį viskas atrodė neblogai. Myniau po miestą su skrybėle. Penktadienį rengiantis susitikti su drauge teko juos išplauti (neisi gi į restoraną su kaltūnu). Ups... Vienas kaltūnėlis liko rankoje, o gal penktadalis visų mano plaukų pasiliko šukose. Supratau kad priėjo vamzdec ir situacijos neišgelbėsiu. Pasiėmusi žirkles pirmą kartą gyvenime pati save apkirpau trumpai. Neblogai! Beveik kare. Nustačiau, kad ne pasaulio pabaiga ir man tinka. Privalumas - kai atauginės, išbandysiu visą spektrą šukuosenų.
Šeštadienį dar pratempiau su trumpučiais plaukais, bet jau mieste išbandžiau peruką. Sekmadienį plaukus teko nuskusti. Atėjo stadija, kai trumpieji plaukai voliojosi visur ant grindų ir šiuo atžvilgiu pralenkiau mūsų katiną, o tai jau yra lygis. Susiradau vyro skutimosi mašinėlę. Iš kokio trečio karto išsiaiškinau kaip naudotis, ir nuvariau visą galvą "pirmu numeriu". Ech, gaila, skiauterės nebebuvo iš ko kokybiškai padaryti. Apsiskutau tvarkingai kaip tikra kareivė Džeinė. Viskas kaip ir gerai, bet ..
.. čia mane ištiko epic meltdown. Stovėjau prie pilnos kriauklės plaukų, kurie vargšai dar blizgėjo kaip gyvi. Iš veidrodžio žiūrėjo visai kitas žmogus. Labiau panašus į ligonį. Tokiom jau liūdnom Brisiaus akim. Tada mane ir pakirto. Nebuvo gaila plaukų, bet labai pagailo savęs. Nes pati skaudžiausia pasekmė praradus plaukus yra izoliacija. Iki tol plaukai suteikė sveikatos kaukę - galėjau sėkmingai dalyvauti kur panorėjusi, vaikščioti mieste, eit į renginius, susitikimus. Vakare išėjus praeiti savo 10,000 žingsnių nebuvo baisu sutikti kad ir verslo partnerį ar klientą - niekas nebūtų įtaręs kad kažkas su manim ne taip. Gerosios dienos baigėsi. Turiu peruką, bet vis tiek nuo šiol kiekviena išvyka į miestą bus logistinė operacija. Ar bent taip man šiandien pasirodė stovint prie pilnos kriauklės nuosavų plaukų. Atsisakius visų suplanuotų smagių savaitgalio susitikimų, tarp sveikų žmonių, kurie ir man padėjo jaustis sveikai.
Žodžiu, žliumbiau pusę dienos. Ne pats geriausias pasirinkimas, kai rytoj varau į Santariškes leistis chemijos. Bet ir geriausi iš mūsų paslysta ir teškiasi veidu į purvą. Ir taip pusantro mėnesio didvyriškai laikiausi. Manau, būtų lengviau praėję, jei tuo metu nebūčiau buvusi viena (vyras vis tik išvažiavo pas draugus į sodybą). Jaučiausi tokia vieniša kareivė Džeinė, viena prieš visą pasaulio siaubą. Su skutimosi mašinėle rankoje.
Ai, ką čia ... Viskas praeina, praeis ir tai. Be to, kartais sveika pažliumbti. Emocijų tramdymas prie gero nepriveda (apie tai dar parašysiu). Dabar jau galiu įvertinti, kas geresnio šioje situacijoje:
Sakyti kad atsisveikinimas praėjo lengvai būtų melas. Kiek save atsimenu visada buvau ilgais plaukais. Dėl kiekvieno centimetro kovojau su kirpėja kaip liūtė, kaip visų liūtų motina. Aišku, daug metų streso padarė savo - nebebuvo tokie kaip jaunystėje, bet vis tiek mano plaukai - mano ginklai. Neįsivaizdavau savęs kitokios. Bet ką jau darysi. Kaip sako viena draugė, viskas yra š.. palyginus su pasauline revoliucija. Ir apskritai, didžiausia mano baimė jau išsipildė. Palyginus su tuo, plaukų praradimas yra bajeris.
Buvau viską apgalvojusi. Pasakiau vyrui, kad kai jau pradės nevaldomai slinkti, nuskus mane su mašinėle, bet prieš tai dar paliks man skiauterę, fotkėms for fun. Labai tikėjausi pratempti su pusėtina plaukuosena bent iki antradienio, o paskui jau kas bus - tas. Mat iki antradienio viskas buvo suplanuota - penktadienį buvau sutarusi susitikti su sena drauge, savaitgalį pas pažįstamus į sodybą, pirmadienį pas chemikę. Visą savaitę saugojausi, nešukavau, laikiau surištus. Elgiaus kaip su porcelianu. Dar ketvirtadienį viskas atrodė neblogai. Myniau po miestą su skrybėle. Penktadienį rengiantis susitikti su drauge teko juos išplauti (neisi gi į restoraną su kaltūnu). Ups... Vienas kaltūnėlis liko rankoje, o gal penktadalis visų mano plaukų pasiliko šukose. Supratau kad priėjo vamzdec ir situacijos neišgelbėsiu. Pasiėmusi žirkles pirmą kartą gyvenime pati save apkirpau trumpai. Neblogai! Beveik kare. Nustačiau, kad ne pasaulio pabaiga ir man tinka. Privalumas - kai atauginės, išbandysiu visą spektrą šukuosenų.
Šeštadienį dar pratempiau su trumpučiais plaukais, bet jau mieste išbandžiau peruką. Sekmadienį plaukus teko nuskusti. Atėjo stadija, kai trumpieji plaukai voliojosi visur ant grindų ir šiuo atžvilgiu pralenkiau mūsų katiną, o tai jau yra lygis. Susiradau vyro skutimosi mašinėlę. Iš kokio trečio karto išsiaiškinau kaip naudotis, ir nuvariau visą galvą "pirmu numeriu". Ech, gaila, skiauterės nebebuvo iš ko kokybiškai padaryti. Apsiskutau tvarkingai kaip tikra kareivė Džeinė. Viskas kaip ir gerai, bet ..
.. čia mane ištiko epic meltdown. Stovėjau prie pilnos kriauklės plaukų, kurie vargšai dar blizgėjo kaip gyvi. Iš veidrodžio žiūrėjo visai kitas žmogus. Labiau panašus į ligonį. Tokiom jau liūdnom Brisiaus akim. Tada mane ir pakirto. Nebuvo gaila plaukų, bet labai pagailo savęs. Nes pati skaudžiausia pasekmė praradus plaukus yra izoliacija. Iki tol plaukai suteikė sveikatos kaukę - galėjau sėkmingai dalyvauti kur panorėjusi, vaikščioti mieste, eit į renginius, susitikimus. Vakare išėjus praeiti savo 10,000 žingsnių nebuvo baisu sutikti kad ir verslo partnerį ar klientą - niekas nebūtų įtaręs kad kažkas su manim ne taip. Gerosios dienos baigėsi. Turiu peruką, bet vis tiek nuo šiol kiekviena išvyka į miestą bus logistinė operacija. Ar bent taip man šiandien pasirodė stovint prie pilnos kriauklės nuosavų plaukų. Atsisakius visų suplanuotų smagių savaitgalio susitikimų, tarp sveikų žmonių, kurie ir man padėjo jaustis sveikai.
Žodžiu, žliumbiau pusę dienos. Ne pats geriausias pasirinkimas, kai rytoj varau į Santariškes leistis chemijos. Bet ir geriausi iš mūsų paslysta ir teškiasi veidu į purvą. Ir taip pusantro mėnesio didvyriškai laikiausi. Manau, būtų lengviau praėję, jei tuo metu nebūčiau buvusi viena (vyras vis tik išvažiavo pas draugus į sodybą). Jaučiausi tokia vieniša kareivė Džeinė, viena prieš visą pasaulio siaubą. Su skutimosi mašinėle rankoje.
Ai, ką čia ... Viskas praeina, praeis ir tai. Be to, kartais sveika pažliumbti. Emocijų tramdymas prie gero nepriveda (apie tai dar parašysiu). Dabar jau galiu įvertinti, kas geresnio šioje situacijoje:
- Šita liga moko paleisti. Kažkada 10 cm patrumpinti plaukai atrodė tragedija. Dabar jų tiesiog nebėra. Paleidau sau. Kaip ir daugelį kitų svarbių dalykų - renginių, susitikimų, projektų, planų, galbūt net santykių. Ateis laikas - ataugs nauji. Gal net geresni (skaičiau, kad plaukai tikrai vešlesni atauga).
- Trumpi plaukai man irgi tinka. Kartais visai nieko pamatyti save kitomis akimis. Tiek daug variantų, kokie mes galėtume būti.
- Buvau mieste su peruku, sutikom porą pažįstamų (ne tų, kurie matydavo mane kasdien, bet vis tiek), papliurpėm, įtartinų žvilgsnių nepastebėjau. Gyvensiu.
- Rytoj galiu keltis valanda vėliau, nes - nereikia plauti galvos, džiovinti ilgų plaukų, sukti, purkšti ir t.t. Kiek laiko ir priemonių susitaupo! :)
- Bet kitoms rekomenduočiau iš anksto apsikirpti trumpai - ilgiau laikysis plaukai ir geresnė bus adaptacija prie plaukuosenos sumažėjimo.
- Prieš kelias savaites pasidariau asmeninę fotosesiją studijoje, dar su ilgais plaukais. Dar laukiu retušuotų nuotraukų. Dabar jos man bus ypač brangios.
- Žliumbti pusę dienos dar neseniai buvo per didelė prabanga - tam tiesiog neturėjau laiko!! Dabar pusę dienos galiu daryti ką noriu. Net ir žliumbti. Kaip toje dainoje - "it's my party, and I cry if I want to, cry if I want to, cry if I want to. You would cry too, if it happened to you."
Comments
Post a Comment