Atostogos, meditacija ir praktinė magija

Senokai nerašiau, jau net vienuolika dienų, oho, rekordas! Viskas todėl, kad per pertrauką tarp chemijų pabėgau į savo "Rūgpienių kaimą" Anykščių rajone. O ten nėra interneto, mobiliajam naršyti nepatogu, ir ačiū Dievui. Atostogos! Atėjo laikas nieko paneveikti. Save pastabdyti ir pasimokyti gyventi lėtai. Tik per tą laiką vis tiek padariau tiek atradimų, kad susikaupė net keli blogo postai, ir tiek visko nuveikiau, kad nebuvo kada rašyti :) Rimtesnes mintis paliksiu kitam kartui, kai jos susidėlios, o dabar norisi susiverti mažuosius dalykus kaip žemuoges ant smilgos, kad nepasimirštų. Nes šiaip jau iš jų ir susidaro gyvenimas.

Tai ką geresnio galima nuveikti per savaitę kaime?

Skaityti po skėčiu pušynėlyje lubinų apsuptyje, kai aplink gieda miško choras. Perskaičiau "Vienos krūties istoriją", šiek tiek paverkiau, bet prisijuokiau daugiau. Crazy tas mūsų gyvenimas, o moteriškė, toji Umbrasaitė, labai pasirodė panaši į mane (pvz., dietos dietom, bet vyno išgerti visada galima, žodžiu, viens prie vieno). Kaip ten bebūtų, knygoje daug sveiko optimizmo, todėl labai rekomenduoju. Nuo šiol taip pat vadinsiu savo ligą "Žalgirio mūšiu":) Įpusėjau "Pamilk ligą savo" - gal susikaupsiu kada ir apibendrinsiu ką gero atradau apie gilumines vėžio priežastis, apie įtampą, stresą, savigraužą, užspaustas emocijas ir ką su tuo daryti. Ne viską lengva priimti, bet dabar bendravimas su pasąmone ir saviįtaiga yra mano naujas quest'as.

Medituoti. Galiu pasakyti, kad medituoti rytais daug maloniau, kai pro langą kvepia jazminai ir čiulba paukšteliai! Pasiilgsiu jų Vilniuje. Paprastai rytais darau septynis "saulės pasveikinimus", tada dar apie 30-40 min tokią rimtesnę mankštą (kaklą baigiu susitvarkyti jau, ir kūnelis tvirtėja, va koks privalumas kai pagaliau atsirado laiko sportuoti!), paskui dirbu su pasąmoniniais įsitikinimais, kad pasveiksiu (tiksliau, kad jau esu sveika). Bandau įvairias meditacijas ir vizualizacijas. Turiu savo asmeninę mantrą, bet kartais naudoju "violetinės liepsnos", "gyvenimo upės" ir įvairias kitas. Apie praktinę meditacijos naudą tiek ir tiek prirašyta, tai neišsiplėsiu, o kaip pradėti labai gerai aprašo Valtininkas čia. Pradžiai užtenka, kad nurimsta varginantis monologas galvoje (ypač aktualu tiems kas negali užmigti), o toliau ketinu išmokti save gydyti.

Gaminti ir tvarkytis sodyboje. Pusryčiauti prie gėlėmis padengto stalo, kai už lango per visą kambarį kvepia jazminas. Kaskart susitvarkyti vis po vieną kampą (šįkart nurovėm per skelbimus nerealią indaują už 100 eur, vis dar negaliu patikėti šita kaina).

Eiti į žygius po mišką. 10,000 žingsnių juk reikia praeiti. Tad kasdien ir žygiavom mišku, susigalvodami vis kitą maršrutą.

Ieškoti savo prosenelių sodybos. Ji yra kažkur laukuose netoli Anykščių. Senovinis vienkiemis. Šiuo metu niekas negyvena. Žinau tik pavadinimą ir apytikslę vietą. Parodyti nėra kam, seneliai mirė kai maža buvau. Prieš dešimtmetį buvau radus, rasiu ir vėl, bet jau taip gerai paslėpta :) Šįkart suradom seneliukę, kuri sakė jaunystėje ten buvusi šokiuose, nupasakojo kelią, vis tiek neradom :) Užtat koks malonumas keliauti per kaimus, per senąsias sodybas, braidžioti po žydinčius laukus, ech.. Pamiršti viską pasaulyje, tik vasara, debesys, saulė, pievos, vyturėliai...

Žemuogiauti. Valgyti saujomis, prisiverti ant smilgos kaip vaikystėje. Taip, negalima, daug cukraus, žinau, bet koks gėris. Neįmanoma atsisakyti, kai neapsakomi kiekiai po kojomis.

Jaustis kaip filme apie gyvūnijos pasaulį. Sodyba vienkiemyje, apsupta pušynėlio, turi privalumų. Vis kokia stirna susipainiojusi užklysta. Ypač jos mėgsta ateiti rudenį obuolių į sodą. Vieną vakarą važiuojant per kelią bėgo net trys. Dar kieme gyvena krūvos paukštelių, kurie sugeba susisukti lizdus keisčiausiose vietose. Raudonuodegė susisukė lizdą tiesiai virš įėjimo į pagrindinį namą, kiekvieną kartą išėju iš namo tupi šalimais ir gieda aliarmo giesmę :) Karetaitė gyvena tvarte ir jau taip gražiai gieda nutūpus ant stogo, širdis lydosi. Žaltys periodiškai apsilanko. Gegutė praskrenda per kiemą. Keliuke ant sausos šakos tupi erelis rėksnys. Kiaunė bėga (o gal kaimynų katinas). Tolumoje girdisi skrendančios gervės. Na ir taip toliau, neskaitant aplink besiganančių gandrų. Jiems visiems, žinoma, nelabai patinka, kai vyras penkias dienas pjauna metrinę žolę, bet mes gi juk neilgam :)

Švęsti gyvenimą. Šį kartą prie Šventosios vingių stiprinau kraują juodaisiais ikrais ir vynu (ir putojančiu, ir raudonuoju :)). Šventės proga - sviestas ghi ir "Rugelis" (tikiuosi jau šią savaitę gauti baltymų duonos, berods susitariau su viena veganų kavine čia Vilniuje netoli namų, kad man kas savaitę iškeps). Anykščiuose dar pastiprinau kraują steiku - jei kas lankosi, nauja pati skaniausia vieta yra "Penki taškai". Jie turi brandintos jautienos iš ūkininkų, gamina savo makaronus, man pastos aišku negalima, bet vyras valgė, sakė kaip itališki. Šeimininkė nusprendė pakeisti gyvenimą, išsikraustyti iš Vilniaus, rinkosi tarp Italijos ir Anykščių, pasirinko Anykščius :)


Plaukti baidarėmis. Gerai turėti kaimyną, kuris visko turi. Ir baidares nuomoja. Išsiruošėm keturioms valandoms kaip tikri turistai - su dviem termosais, vienam karšta sriuba, kitam karšta arbata, mat tą dieną žadėjo lietų. Nelijo. Pabaidėm gulbę ir daug ančiukų. Šventoji nėra laba srauni, užtat gera treniruotė gavosi, o kokie vaizdai nuo skardžių!

Tapyti. Paveikslas didelis, užima daug vietos, o dar aliejiniai dažai smirda. Žodžiu, išsitrėmiau iš pagrindinės trobos į buvusią lauko virtuvę/pirtį. Ten apsiklojau popieriais didžiulę duonkepę krosnį ir atidariau savo dirbtuves. Eskizas yra, pagrindas nutapytas. Žiniai, pirma tapomas fonas, o tam išdžiūvus jau ant viršaus visa kita. Tikiuos, kitą kartą atvykus bus gerai pradžiūvęs ir tepliosiu toliau.

Švęsti gyvenimą II - ŠVĘSTI JONINES. Pirmą kartą per daug metų (kiek atsimenu) per Jonines nelijo! Pynėm vainikus iš lauko gėlių, rinkom devynias žoles būrimui, dainavom (nors aš klausos neturiu) ir šokom aplink laužą, tiek prisišokom, kad kitą dieną kojeles vos pavilkau! Kas galėjo pagalvoti, kad mano vyras pasidarys toks šokėjas, taip tai neištempsi :) Gerai, kad aš savo Joną jau radau, ir man paparčio žiedo ieškoti nebereikia. Paleidom visas negandas ir apsiprausę vandeniu priėmėm naują šviesią ateitį. Juk Joninės - virsmo metas. Kažkas sakrališko, senovinio ir antgamtiško buvo šiose Joninėse. Jaučiausi harmonijoje su savimi, gamta ir pasauliu. Atgal važiuojant stirnos bėgiojo po kelią.

Užsiimti praktine magija. Ir jūs galite taip daryti kitais metais. Nusižiūrėjau nuo Linos Balsės. Atlikti reikia Joninių dienos vidurdienį (šiemet buvo birželio 24 d.). Jei būsite lauke, atlikite ceremoniją užmerktomis akimis žvelgdami į saulę. Kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite kol nurimsite. Tuomet pakelkite savo mintis aukštyn iki pat saulės, susijunkite su jos šviesa ir energija, leiskite jai pripildyti jus. Garsiai arba mintyse ištarkite - “Kaip saulė apšviečia ir sušildo pasaulį, taip mane visus metus lydės sveikata, optimizmas ir sėkmė”. Įsivaizduokite jus lydėsiančią sėkmę, pasijuskite sėkmingi dabar, pajuskite džiaugsmą, tikėjimą. energingumą, įkvėpimą. Įsijautę į sėkmės būseną įsivaizduokite jog stovite rate aplink didžiulį laužą, stovite susikibę rankomis, visi pilni pozityvios, džiugios, sėkmės energijos. Būdami šioje pakilioje būsenoje savais žodžiais palinkėkite visiems geros nuotaikos, gyvenimo džiaugsmo ir sėkmės ir ko tik jausite įkvėpimą palinkėti.
Užbaigdami apeigas ištarkite: “Mano ir visų susijusių aukščiausiam gėriui, tebūnie taip”.

Taip aš linkėjau sau, savo šeimai ir visoms besigydančioms moteroms, kurioms šiuo metu labai reikia gerų žinių. Tebūnie taip!

Ir pabaigai trys (iš daugelio) mano atostogų Rūgpienių kaime atradimai, seni tikriausiai kaip pasaulis:

1. Gyventi reikia dabar. Ne ateityje, ne kada pasveiksi - DABAR. 
2. Kuo mažiau galvoji apie ligą, apie gydymąsi, kas bus, ką daryti, kokios opcijos ir t.t. - tuo sveikesnis jautiesi :) Nesakau kad reikia visiškai atsipūsti, bet atostogų kartais irgi reikia. Nes gydymasis ir galvojimas apie gydymąsi yra juodas darbas.
3. Kaip tiki, taip ir yra. Todėl šiek tiek saviįtaigos nepakenks. Su tuo dar ketinu rimtai padirbėti.