Apie baimes

Šiuo metu pusę mano laiko suvalgo reabilitacija - kasdien kursuoju maršrutu "namai-NVI-namai". Kineziterapinė mankšta, sukūrinė vonelė rankoms, masažas, relaksacija (autogeninė treniruotė) ir psichologės konsultacija - viskas prisideda prie sąlyginai sklandaus gijimo. Ranką jau iškeliu dvigubai aukščiau nei prieš dvi savaites. Net nusipirkau kamuolį ir lazdą, kad galėčiau daryti mankštas namie. Žaizdos jau sugiję, liko tik nedidelis patinimas ir didelė hematoma. Juos gydo superinė masažistė Regina - tiesog šilkiniai pirštukai. Net miegoti pradėjau - šiąnakt pirmą kartą išmiegojau daugiau nei aštuonias valandas, woohoo! Be migdomųjų, tik su melatonino tablete. Pati apsirengiu, vaikštau po miestą ir kartais net visiškai užsimirštu - šiandien operuota ranka pakėliau 3 kg mandarinų maišą. Ups! (griežtai draudžiama kelti virš 2 kg)

Reabilitacija įpusėjo - baigsis pirmą sausio savaitę. O kas toliau? Ir vėl nežinomybė. Laukiu patologijos ataskaitos, vėl bus konsiliumas, kuris spręs ką su manim daryti. Be to, galvą pakėlė nauja baimė - kaip reikės grįžt į darbą? Kaip mane priims kolegos? Ar sugebės atskirti žmogų nuo diagnozės? Kaip reikės vėl integruotis į visuomenę? Kol kas sąmoningai daug apie tai negalvoju. Kaip Scarlet O'Hara - apie tai aš pagalvosiu kitais metais. Vienas žingsnis - vienu metu. Pradžiai reikia sulaukti naujienų iš gydytojų.

O baimėms pastatyti į vietą išmokau naują techniką. Ji vadinasi "Kai bijau, aš čia ir dabar ...". Žemiau keli pavyzdžiai.

Kai nerimauju, kaip reikės grįžti į darbą, ar kad žmonės manęs nepriims dėl mano ligos ir mane įskaudins, aš čia ir dabar primenu sau:

1. Aš turiu savo šeimą, kurie visada priims mane visokią. Jie buvo šalia visą laiką ir daugybę kartų įrodė, kad galiu visiškai jais pasitikėti
2. Labai bijojau pasakyti net keliems artimesniems draugams, bet juk jie mane priėmė ir palaikė (nors jiems ir buvo didelis šokas). Tai kodėl reikėtų nuvertinti kolegas, su kuriais tiek metų dirbau ir dalinausi džiaugsmais ir vargais, kodėl jie turėtų būti kitokie? Labiau tikėtina, kad iš jų gausiu daug palaikymo.
3. Žmonės tik pradžioje supanikuoja, nes nesąmoningai projektuoja mano situaciją ant savęs, ir jiems yra baisu. Tai praeina, kai jie turi šiek tiek laiko pagalvoti.
4. Aš pati galiu kolegoms komunikuoti ir nubrėžti ribas, kiek ir kokių darbų galiu apsiimti, kaip su manimi bendrauti, kas man dabar yra svarbu. Kad esu tas pats žmogus, tik gal ne viską iš karto galiu daryti.
5. Todėl pirmiausia reikia pačiai sau aiškiai atsakyti - kokio santykio, kokio krūvio, kokių darbų ir kokio bendravimo aš noriu - ir tai komunikuoti. Štai bus man pirmoji 2018 m. užduotis.
6. Aš taip pat galiu pati kontroliuoti kiek detalių ir kam atskleisti. Tikrai nebūtina visko pasakoti visiems. Kai kuriems žmonėms (pvz klientams) gal visai nebūtina žinoti. Taip bus lengviau su manimi bendrauti be išankstinių nuostatų.
7. Mano liga nekeičia mano ankstesnių pasiekimų. 
8. Net ir dabar esu pavyzdys, kaip nepalūžti ir atsitiesti rimtų sunkumų akivaizdoje, ir taip galiu įkvėpti žmones. Mano patirtis yra vertinga. Tai yra ir galimybė padėti kitiems.
9. Kas blogiausia gali atsitikti? Juk net pačiu blogiausiu atveju aš galiu pakeisti veiklą, sritį, daryti kitus darbus. Jei Dievas uždaro duris, visada atidaro langą. Aš sugebėčiau ir vėl atsinaujinti ir pradėti gyvenimą iš naujo, nes turiu daug vidinių resursų, sugebėjimų, kontaktų, savo patirtį ir bent jau dalies socialinio rato palaikymą. Pavyzdžiui, galėčiau rašyti knygą. Daug ką galėčiau daryti. Ir išvis - aš jau išgyvenau didžiausią savo gyvenimo baimę. Jei susitvarkiau su ja, susitvarkysiu su bet kuo.
10. Vizualizuoju, kaip mano sugrįžimas vyktų pačiu geriausiu ir aukščiausiu būdu (netgi užrašau), palinkiu visiems kolegoms laimės ir sėkmės, ir paleidžiu. Toliau tegu dirba Visata.

Jei nerimauju dėl tyrimų/patologijos rezultatų ir tolesnio gydymo, aš čia ir dabar:

1. Giliai kvėpuoju.
2. Kartoju: Dievas mane myli. Aš sveika, stipri ir laiminga. Mintyse įsivaizduoju, kaip mane visą užlieja gydanti ir raminanti Dievo šviesa.
3. Primenu sau: Tai tik mano mintys ir nieko daugiau. Kai tik nustosiu priešintis tam kas vyksta, iš karto palengvės. Kas bebūtų, aš turėsiu veiksmų planą, mane gydys geri gydytojai, aš jauna, stipri ir gyvybinga, aš padarysiu viską ką galiu ir ko negaliu. Visada viską įveikiu, įveiksiu ir tai. Iki šiol viskas vyko sėkmingai - chemoterapija buvo sėkminga, operacija sėkminga, išrašė iš ligoninės stebėtinai greitai, gyju gerai, ir ateityje viskas pavyks gerai.
4. Paskaitau sėkmės istoriją. Dar šiandien masažistė pasakojo apie savo masažuotą moterį, kuri gydymo metu pastojo ir pagimdė. Šiandien tam vaikui 19 metų, ir jo mama gyva. Nors ir turėjo metastazes. 
5. Einu pasivaikščioti ar užsiimti kita aktyvia veikla, kuri užimtų visą dėmesį.
6. Suplanuoju dienotvarkę taip, kad ji būtų aktyvi ir užimta maloniais dalykais, nukreipiančiais dėmesį nuo nemalonių minčių.
7. Jei susikaupia įtampa - išsikalbu su artimaisiais arba psichologe.

Jeigu nerimauju dėl svarbios veiklos ir/ar ją atidėlioju, nes bijau kitų vertinimo, kad pasirodysiu nepakankamai gerai, aš čia ir dabar primenu sau:

1. Ar MAN tai TIKRAI svarbu? Jei ne – fuck it, ko aš čia pergyvenu? Jei taip - žr toliau.
2. Gyvenimas vienas ir nėra ko atidėlioti, nes rytdienos gali ir nebūti
3. Jei jaudinsiuos, geriau nepasidarys.
4. Kiek daug naujų sudėtingų dalykų jau gyvenime padariau, ir kiek jų man puikiai pavyko, kodėl dabar turėtų būti kitaip.
5. Visos patirtys yra pamokos, ir kas bebūtų, iš to aš pasimokysiu ir būsiu stipresnė
6. Pagalvoju apie žmones, dėl kurių vertinimo nerimauju, ir palinkiu jiems viso ko geriausio
7. Pagalvoju apie blogiausia kas gali įvykti, ir kad aš tam turiu veiksmų planą. Net jei blogiausia nutiks - IR TAI PRAEIS
8. Apgalvoju žingsnius, klausimus ir surepetuoju galimą eigą.
9. Vizualizuoju, kad viskas susiklosto pačiu geriausiu būdu 
10. Prieš pat įvykį atsipalaiduoju (pašoku, padainuoju, pasivaikštau ar pan, kad visiškai nukreiptų dėmesį)
11. Po įvykio - iškalbu, išrėkiu ar išsportuoju įtampą (jei didelė), pagalvoju ko situacija mane pamokė, ir paleidžiu
12. Padarau sau ką nors malonaus

O štai dar pora patarimų - https://dziaugiuosisavimi.lt/kai-i-svecius-uzsuka-nerimas/.

Kam bijoti, jei gali pabėgti nuo baimės :) Meluoju, iš tiesų tai reikia apsisukti ir pažvelgti baimei į akis. Greičiausiai ji pati pabėgs.