Rengiuosi operacijai: ką įsidėti ir ką iškrauti
Pradėsiu nuo naujienų. Pirma, antra savaitė kaip atauginėja plaukai ir antakiai. Dar kol kas smulkučiai, tepu juos ricinos aliejumi. Bet vis tiek - mano nuosavi plaukai! Jau visa galva juoda. Labai džiaugiuosi, ir praeidama pro veidrodį sau šypsausi, nes come on, jau tiek užkniso tuos antakius paišyt :)
Antra, šiandien įvyko konsiliumas. Guluos į ligoninę lapkričio 30 d. Operuos mane pirmą žiemos dieną, kai Vilniuje įžiebs eglutę, praėjus lygiai 200 dienų nuo gydymo pradžios ir 245 kaip sužinojau kad sergu. Priklausomai nuo to ką ras išpjovę, toliau spręs ar bus skirta papildoma chemoterapija, ar spindulinė terapija, ar nieko. Kaip man patinka tas gydytojų neapibrėžtumas :) Bet suprantu, kad tai geriausias metodas morališkai pasiruošti visiems scenarijams. Bus kas bus. Aišku būtų gaila mano naujųjų plaukų, bet esu pasiruošusi bet kam ir viskam dėl geros sveikatos vėliau.
Pasirinkau chirurgę D.Gudavičienę (ji operuoja kartu su S.Bružu), man ji labai patinka ir visiškai ja pasitikiu. Gulėsiu dvivietėje palatoje. Jokių tyrimų nepaskyrė, visus padarys paguldę į ligoninę dieną prieš operaciją (tam ir guldo iš anksto). Iš praktinės pusės viskas atrodo aišku, fizinė būklė gera, o toliau kaip Dievas duos - tikiuosi geriausio.
Jei yra varikozė, tai dar reikia turėti du pačius ilgiausius elastinius bintus, kad subintuoti kojas.
Kepurėlė (su peruku gulėti nepatogu, o plika galva nesinori gąsdinti žmonių).
Pižama, susagstoma per priekį (lengviau perrišimuose).
Tympos/treninginės kelnės.
Maikutė.
Laisvas megztinis ar džemperis.
Kojinės.
Kelnaitės.
Chalatas.
Šlepetės.
Šiltos kojinės.
Rankšluosčiai.
Puodelis.
Stalo irankiai.
Knyga.
Užrašinė ir tušinukas.
Kompas (laptopas, planšetė) su įrašytais filmais ar paskaitomis.
Ausinukas.
Ausų kamštukai (kai gyveni su krankliais, įpranti miegoti su jais).
Higienos priemonės.
Tualetinis popierius, servetėlės.
Vanduo.
Mėgstama arbata.
Užkandžiai jei aktualu (maitina 8.00, 13.00 ir 17.00).
Telefonas.
Piniginė.
Būtiniausi vaistai ar papildai (nesusiję su operacija).
Vaistų knygelė (nes maža ką).
Prailgintuvas keliašakis (jei norėsit pasijungti virdulį, kompą, telefono pakrovėją ar dar ką, ir dar kad būtų patogiai po ranka, tai vienos rozetės nepakaks)
Nedidelis virdulys arbatai
Seselėms kavos ir saldainių :)
Kas padėjo? Du kartus gerai išsikalbėti ir išsibliauti, moderuojant profesionalui.
Tada ir supratau, kad, nepaisant to, kokios mes supermoterys ir kaip pozityviai gyvename, įtampa vis tiek susikaupia ir ją būtina iškrauti. Kaip sako dvylika metų su onkoligoniais dirbanti psichologė - sergant vėžiu, slopinti neigiamus jausmus gali būti pavojinga. Šį Sandros straipsnį rekomenduoju perskaityti visiems ir parodyti savo artimiesiems. Slopindami ir neigdami savo jausmus, juos nustumiame į pasąmonę, kur jie įgauna dar daugiau jėgos ir ima mus žaloti (iš ten ir netikėti nerviniai, panikos, ašarų ar agresyvumo priepuoliai). Tai nereiškia, kad reikia neigiamuose jausmuose kapstytis nuolatos. Ne, tai nėra licencija jaustis depresyviai. Tačiau būtina periodiškai (kada jauti kad jau reikia) iškrauti įtampą - giliai išjausti savo jausmus ir juos paleisti, o tada keliauti ir gydytis toliau su dideliu palengvėjimo jausmu.
Ką konkrečiai dariau aš?
Pirma, padėjo mano reikistas (apie jį čia). Jis pasakė, kad jaučia didelę susikaupusią įtampą, kuri neranda išėjimo. Pasidalino savo patirtimi ir pamoderavo tokią lyg ir konsteliacijų sesiją, kur aš pati kalbėjau nuo skirtingų savo asmenybės pusių, pvz vadovas/planuotojas (reikia būti pozityviai nusiteikus, reikia kovoti t.t.), kritikas (tą ir tą blogai padarei, galėjai geriau, ko čia vėl pergyveni, tik sau kenki ir pan.), vidinis vaikas arba "pavargusi aš" (aš taip pavargau nuo visko, nebegaliu daugiau, nebenoriu nieko daryti, nusibodo tas režimas, tas visų spaudimas, noriu tik ilsėtis, gulėti lovoje ir kad manęs kas nors pagailėtų). Taip pat kalbėjau savo artimųjų vardu (kaip jie jaučiasi), ir dar kalbėjau su Dievu. Apie vidinius žmogeliukus - mūsų subasmenybes ir ką jos veikia mūsų viduje galima paskaityti psichologės Rasos Venskutės straipsnyje.
Antra, išsikalbėjau su onkopsichologe, kuri NVI klinikoje turi kabinetą pirmame aukšte tarp rūbinės ir tuliko - Sandra Birbilaite. Labai padėjo išsikalbėjimas apie savo baimes (ko konkrečiai bijai - operacijos, randų, skausmo, mirties, atstūmimo, ar ko kito, ar visko), gailestį sau ir kitus dalykus. Su artimaisiais taip nepakalbėsi, nes jie nemoka nukreipti klausimais, jiems patiems yra sunku, jie pasimeta. Sandra dirba kasdien iki 15.00. Keistas buvo jausmas, kai pirmą kartą gyvenime žmogus ragina ne nusiraminti, o kaip tik išsižliumbti, iškrauti viską kas susikaupė, ir savo klausimais veda, kol nebėra ką sakyti ir nebėra dėl ko verkti.
Apibendrinant, supratau kas padėjo: a) pripažinimas tos savo dalies, kuri bijo, yra užsiknisusi ir nuo visko pavargusi, b) išsikalbėjimas apie konkrečias baimes ir aptarimas faktų, kurie tas baimes "pastato į vietą", c) tiesiog malda - situacijos atidavimas į Dievo rankas.
Kaip bebūtų, dabar jaučiuos rami kaip belgas, nes nuo to karto (kažkur prieš dvi savaites) visi bliovimai baigėsi :) Atsirado ramybė, o vėliau ir energija. Tos ramybės ir energijos visiems ir linkiu.
Antra, šiandien įvyko konsiliumas. Guluos į ligoninę lapkričio 30 d. Operuos mane pirmą žiemos dieną, kai Vilniuje įžiebs eglutę, praėjus lygiai 200 dienų nuo gydymo pradžios ir 245 kaip sužinojau kad sergu. Priklausomai nuo to ką ras išpjovę, toliau spręs ar bus skirta papildoma chemoterapija, ar spindulinė terapija, ar nieko. Kaip man patinka tas gydytojų neapibrėžtumas :) Bet suprantu, kad tai geriausias metodas morališkai pasiruošti visiems scenarijams. Bus kas bus. Aišku būtų gaila mano naujųjų plaukų, bet esu pasiruošusi bet kam ir viskam dėl geros sveikatos vėliau.
Pasirinkau chirurgę D.Gudavičienę (ji operuoja kartu su S.Bružu), man ji labai patinka ir visiškai ja pasitikiu. Gulėsiu dvivietėje palatoje. Jokių tyrimų nepaskyrė, visus padarys paguldę į ligoninę dieną prieš operaciją (tam ir guldo iš anksto). Iš praktinės pusės viskas atrodo aišku, fizinė būklė gera, o toliau kaip Dievas duos - tikiuosi geriausio.
Ką įsidėti
Dėkui patarėjoms iš forumo, jau turiu ir daiktų sąrašą į ligoninę:
Jei yra varikozė, tai dar reikia turėti du pačius ilgiausius elastinius bintus, kad subintuoti kojas.
Kepurėlė (su peruku gulėti nepatogu, o plika galva nesinori gąsdinti žmonių).
Pižama, susagstoma per priekį (lengviau perrišimuose).
Tympos/treninginės kelnės.
Maikutė.
Laisvas megztinis ar džemperis.
Kojinės.
Kelnaitės.
Chalatas.
Šlepetės.
Šiltos kojinės.
Rankšluosčiai.
Puodelis.
Stalo irankiai.
Knyga.
Užrašinė ir tušinukas.
Kompas (laptopas, planšetė) su įrašytais filmais ar paskaitomis.
Ausinukas.
Ausų kamštukai (kai gyveni su krankliais, įpranti miegoti su jais).
Higienos priemonės.
Tualetinis popierius, servetėlės.
Vanduo.
Mėgstama arbata.
Užkandžiai jei aktualu (maitina 8.00, 13.00 ir 17.00).
Telefonas.
Piniginė.
Būtiniausi vaistai ar papildai (nesusiję su operacija).
Vaistų knygelė (nes maža ką).
Prailgintuvas keliašakis (jei norėsit pasijungti virdulį, kompą, telefono pakrovėją ar dar ką, ir dar kad būtų patogiai po ranka, tai vienos rozetės nepakaks)
Nedidelis virdulys arbatai
Seselėms kavos ir saldainių :)
Ką iškrauti
Belaukiant operacijos buvo viena labai sunki savaitė. Gal dėl fizinės būklės (po chemijos jaučiausi kaip senutė po avarijos - dar iki šiol laiptais lipu lėtai, nes skauda sąnarius), gal dėl ilgalaikės nemigos (ką su ja dariau žr. čia), gal dėl didelės nežinomybės, o gal dėl viso beveik 200 dienų gydymo susikaupusio nuovargio nuotaika buvo visai prasta. Kai kuriomis dienomis verkdavau beveik nonstop ir atrodo be priežasties. Erzino menkiausi dalykai. Artimieji kentėjo. Stengiausi "gydytis" įprastomis priemonėmis - medituoti, kvėpuoti, stengtis nusiraminti, bet tai padėdavo trumpam. Akivaizdu, kad tokio nusiteikimo vežtis į operacinę nenorėjau.Kas padėjo? Du kartus gerai išsikalbėti ir išsibliauti, moderuojant profesionalui.
Tada ir supratau, kad, nepaisant to, kokios mes supermoterys ir kaip pozityviai gyvename, įtampa vis tiek susikaupia ir ją būtina iškrauti. Kaip sako dvylika metų su onkoligoniais dirbanti psichologė - sergant vėžiu, slopinti neigiamus jausmus gali būti pavojinga. Šį Sandros straipsnį rekomenduoju perskaityti visiems ir parodyti savo artimiesiems. Slopindami ir neigdami savo jausmus, juos nustumiame į pasąmonę, kur jie įgauna dar daugiau jėgos ir ima mus žaloti (iš ten ir netikėti nerviniai, panikos, ašarų ar agresyvumo priepuoliai). Tai nereiškia, kad reikia neigiamuose jausmuose kapstytis nuolatos. Ne, tai nėra licencija jaustis depresyviai. Tačiau būtina periodiškai (kada jauti kad jau reikia) iškrauti įtampą - giliai išjausti savo jausmus ir juos paleisti, o tada keliauti ir gydytis toliau su dideliu palengvėjimo jausmu.
Ką konkrečiai dariau aš?
Pirma, padėjo mano reikistas (apie jį čia). Jis pasakė, kad jaučia didelę susikaupusią įtampą, kuri neranda išėjimo. Pasidalino savo patirtimi ir pamoderavo tokią lyg ir konsteliacijų sesiją, kur aš pati kalbėjau nuo skirtingų savo asmenybės pusių, pvz vadovas/planuotojas (reikia būti pozityviai nusiteikus, reikia kovoti t.t.), kritikas (tą ir tą blogai padarei, galėjai geriau, ko čia vėl pergyveni, tik sau kenki ir pan.), vidinis vaikas arba "pavargusi aš" (aš taip pavargau nuo visko, nebegaliu daugiau, nebenoriu nieko daryti, nusibodo tas režimas, tas visų spaudimas, noriu tik ilsėtis, gulėti lovoje ir kad manęs kas nors pagailėtų). Taip pat kalbėjau savo artimųjų vardu (kaip jie jaučiasi), ir dar kalbėjau su Dievu. Apie vidinius žmogeliukus - mūsų subasmenybes ir ką jos veikia mūsų viduje galima paskaityti psichologės Rasos Venskutės straipsnyje.
Antra, išsikalbėjau su onkopsichologe, kuri NVI klinikoje turi kabinetą pirmame aukšte tarp rūbinės ir tuliko - Sandra Birbilaite. Labai padėjo išsikalbėjimas apie savo baimes (ko konkrečiai bijai - operacijos, randų, skausmo, mirties, atstūmimo, ar ko kito, ar visko), gailestį sau ir kitus dalykus. Su artimaisiais taip nepakalbėsi, nes jie nemoka nukreipti klausimais, jiems patiems yra sunku, jie pasimeta. Sandra dirba kasdien iki 15.00. Keistas buvo jausmas, kai pirmą kartą gyvenime žmogus ragina ne nusiraminti, o kaip tik išsižliumbti, iškrauti viską kas susikaupė, ir savo klausimais veda, kol nebėra ką sakyti ir nebėra dėl ko verkti.
Apibendrinant, supratau kas padėjo: a) pripažinimas tos savo dalies, kuri bijo, yra užsiknisusi ir nuo visko pavargusi, b) išsikalbėjimas apie konkrečias baimes ir aptarimas faktų, kurie tas baimes "pastato į vietą", c) tiesiog malda - situacijos atidavimas į Dievo rankas.
Kaip bebūtų, dabar jaučiuos rami kaip belgas, nes nuo to karto (kažkur prieš dvi savaites) visi bliovimai baigėsi :) Atsirado ramybė, o vėliau ir energija. Tos ramybės ir energijos visiems ir linkiu.
Stiprybės Jums , viskas bus gerai , turit tuo pati pirmiausia tikėti.Aš netiketai radau Jūsų bloką , ieškodama apie kanapes info. Aš pati turėjau šią bėdą , tik kitoje vietoje, ir taip pat buvau po chemoterapijos , nuslinko man plaukai ir t.t. bet ne tą norėjau pasakyti. Aš pati naudojau kordisepsą , aš po chemoterapijos iš kart negalėjau naudoti jo ir kt. nes buvo nualinta po chemoterapijos virškinimo traktas, man čia padėjo gydytoja palaipsniui atsirinkti ką naudoti pirmiausia , o ką paskui, pratestavusi mane. Kordisepsą ir kt, pradejau naudoti tik po 3 mėn kažkur. Aišku tai buvo prieš 12 metų . Mano nuomone ( aš esu daug vyresne už jus, ) gal negerai iškart po chemoterapijos tiek daug visko naudoti, gali nebūti naudos, tik papildomai apkrausit organizmą, reiktų palaipsniui. Bet Jums geriau žinoti,aš manau ir skaitau kad Jūs viską darote kas geriausia. Aišku organizmas kiekvieno yra individualus.Bet net ir duona ne kiekvienam tinka.
ReplyDeleteJei kas domintų iš mano patirties galite klausti. Žodžiu laikykitės jaunoji ponia, stiprybės ir sveikatos , sveikatos, sveikatos....
R.P.
Ačiū Jums labai už gerus žodžius. Kuri gydytoja jus konsultavo, onkologė, šeimos ar kitokia? Nelabai žinau į ką čia kreiptis, bent jau mūsų onkologai apie papildus nelabai ką gali patarti.
Delete