Įkopti į kalną

Geroji žinia pasiekė mane prieš pat gimtadienį. O gimtadienius aš jau daug metų sutinku kelionėse. Dar rugpjūtį šiek tiek liūdėjau, kad šis mano gimtadienis - gaidys, nes nei normaliai pašvęsi su žmonėmis, nei kur išvažiuosi. Chemija kas savaitę, skristi kol chemija negalima (trombų rizika), kažkur toliau važiuoti rizikinga, nes jau savijauta šiaip sau, o kur dar kraujo rodikliai - atstatinėju net dviem Nivestimo ampulėmis per savaitę...

Bet paskui pagalvojau - tai negi nuo šiol dabar visko bijosiu? Negi leisiu sau galvoti, kad aš NEGALIU? Nesąmonė! Ir taip aš sutikau gimtadienį Aukštuosiuose Tatruose. Ir įlipau į kalną :)

Jei atrodo, kad tai buvo labai lengva, manykite iš naujo. Kelionėje (ačiū Dievui, kad jau nuvykus į vietą) dvi dienas turėjau leistis Nivestimą ir nuo jo laužė kaulus. Lipau į kalną kaip senutė. Gėriau vandenį ir ilsėjausi kas penkias minutes. Visi kiti turistai mane lenkė. Žygyje prasikeikiau visais žinomais keiksmažodžiais ir jau buvau išgąsdinus vyrą kad gal nevertėjo. Jau vienu metu pati galvojau, kad šį kartą perlenkiau lazdą su tuo savo užsispyrimu, kad būtinai turi būti kaip aš noriu. Lipom stačiai į kalną, ir ta įkalnė vis nesibaigė, ir nesibaigė..

Dzin visa tai. Ką reiškia kelios valandos sąlyginai nedidelių kančių gryname ore, palyginti su tomis emocijomis, kai stebi besiganančias avis neaprėpiamuose žaliuose slėniuose, kai atsiveria snieguotos viršūnės visur kur užmatai. O svarbiausia - tas jausmas, kad aš tai padariau, AŠ GALIU. Mažas pasiekimas eiliniam žmogui, bet man tai praktiškai Everestas :) O kur dar kelionės džiaugsmas, džiaugsmas bendrauti, ragauti. Laisvė jaustis savimi (juk lenkams dzin, kad aš be antakių :))

Apibendrinant, supratau kodėl periodiškai man būtina "įlipti į kalną":

• Turėti ko laukti. Sako, atostogų laukimas tiek pat malonus kaip pačios atostogos. Turėti ko laukti kol gydaisi ir (būkim atviri) didesnę laiko dalį šūdinai jautiesi, yra balzamas širdžiai. Geriau kad tai ko lauki nebūtų labai toli. Na bent kas mėnesį. Aš jau dabar galvoju, kas toliau ir planuoju šventinę vakarienę su visa šeima:)
• Nukreipti dėmesį. Tai, kur nukreipiame savo dėmesį ir energiją, didėja. Jei galvojame apie skausmą, skauda labiau. Kelionės ir/ar užduoties įspūdžiai suvalgo visą dėmesį, todėl didesnę laiko dalį jautiesi sveikas!
• Laisvės jausmas. Gydymasis turi ir taip labai daug apribojimų - aiškų vaistų režimą, daug ko negalima, ir t.t. Dėl to kartais jautiesi kaip narve. Leisti sau nukrypti nuo rutinos, pabarstyti ją gyvenimo druska, pabūti lengvai išprotėjus dėl savo (kad ir nedidelės) svajonės - svaigina. Tai išgyvendami mes jaučiamės gyvi. Todėl ir jaučiamės geriau.
• Aš galiu.  Kartais atrodo, kad gyvenimas niekada nebus toks kaip buvo, ir tu nebūsi toks kaip anksčiau. Ne veltui onkologiniai ligoniai lipa į kalnus. Tokie momentai įrodo, kad daug ką gali padaryti čia ir dabar, o stabdžiai tik tavo galvoje. Todėl mes jaučiamės geriau.
• Pasiekti tikslą. Tikslo pasiekimas ("aš tai padariau) į organizmą išskiria vieną iš keturių laimės hormonų - dopaminą. Todėl mes jaučiamės geriau.

Vis dėlto, kritinis veiksnys yra tinkamas pasirengimas. Pavyzdžiui, mes:

• Automobiliu važiavome stodami kas porą valandų prasivaikščioti ir/ar užkąsti. Labai svarbu judėti, kad nesusidarytų trombai. Todėl į priekį ir atgal važiavome po dvi dienas ir abu kartus nakvojome Varšuvoje. Tai buvo gera proga susipažinti su Lenkija iš arčiau. Pakeliui aplankyta ir apvalgyta Varšuva, keli mažesni miesteliai, aplinkiniai Zakopanės kaimai su jų mediniais nameliais ir bažnyčiomis, ir įspūdingas Čenstakavos Jasna Gora vienuolynas su jų Juodąja Dievo Motina.
• Kelionė nereiškia, kad reikia atmestinai žiūrėti į produktus ir savo mitybą. Kartu važiavo šaltkrepšis su ūkininkų produktais pusryčiams (Varšuvoje rinkomės apartamentus). Visus net pakelės restoranus atsakingai rinkau "Tripadvisor" pagalba. Lengva keliauti socialinių platformų laikais. Lenkija man pasirodė super gurmaniška (niekad negalvojau kad taip pasakysiu). 
• Šaltkrepšyje vyko ir abi Nivestimo ampulės, kurias reikia laikyti šaldytuve. Taip pat vežiausi visas savo arbatas ir papildus.
• Prieš kelionę automobilis buvo sutikrintas servise, o mes - apsirūpinę tinkama apranga ir avalyne kalnams.
• Chemiją nukėliau viena diena vėliau, kad grįžus galėčiau tinkamai pailsėti ir pasiruošti.

Na o dabar, chemijai artėjant į pabaigą (liko dvi savaitės, juhūūūūū!), dėliojuosi papildus ir ruošiuos stiprinti imunitetą. Juk reikės operuotis ir kraujas turi būti geras. Apie tai kitą kartą.