Stresas ir onkologinė liga

Gal kada susikaupsiu įrašui apie vėžio priežastis. Norisi suprasti, ką savo gyvenime pakeisti, kad kiek įmanoma sumažinčiau priežastis, sudarančias palankias sąlygas vėžinėms ląstelėms atsirasti ir daugintis. Klausimas ambicingas ir akivaizdu, kad 100 procentinio atsakymo NIEKAS nežino.  Gydytojų tipinis atsakymas į klausimą dėl ko žmogus serga dažniausiai yra "atsitiktinės genų mutacijos", t.y. tiesiog bad luck. Tiksliau gal būtų sakyti, kad onkologinę ligą (išskyrus išskirtinius atvejus) lemia daugybės priežasčių sutapimas. Anglosaksai tai pavadintų "death by thousand cuts". Viena priežastis nebūtinai lemia ligą, bet kai jų sutampa kelios .... Tarp tų priežasčių yra aplinka (užterštumas, radiacija, visokia spinduliuotė namuose ir darbe, chemikalai ir pan.), genetika, žalingi įpročiai ir ypač rūkymas, mityba ir šiaip nesveikas gyvenimo būdas, nutukimas, ankstyva branda ir vėlyva menopauzė, negimdymas, gimdymas anksti ar vėlai (čia kaip kokiam vėžiui), abortai, stresas ir jo poveikis imuninei sistemai, taip pat traumos ir t.t. Ir čia dar nepaminėjau alternatyvių teorijų apie karmą ir neteisingą elgseną, kuri mums "užtarnauja" ligas :)

Šiandien rašysiu tik apie stresą. Pirma, jo įtaka man atrodo viena esminių. Antra, stresas, kaip ir mityba,  yra tarp veiksnių, kuriuos mes galime kontroliuoti, skirtingai nuo genetikos, menopauzės datos ar jau anksčiau padarytų gimdymo/negimdymo sprendimų.

Neseniai peržiūrėjau Square One "Chris beats cancer" onkologinių ligonių koučingo programos įrašus apie priežastis, mitybą, detoksikaciją, papildus, streso valdymą, tikėjimą, gydymosi pažangos stebėjimą ir kt. Įvadinis iš 10 filmukų prieinamas čia. Chris be chemoterapijos prieš trylika metų išsigydė III stadijos žarnyno vėžį. Ne visa jo siūloma programa man patinka. Pavyzdžiui, esu griežtai PRIEŠ tradicinio gydymo atsisakymą, nes tai lemia kelis kartus didesnį mirtingumą. Antra, jo siūloma griežtai vegetariška, sultimis, taip pat žaliais daigais, paremta mityba man nėra priimtina, aš valgau mėsą, o daigai ir želmenys skatina vėžinių ląstelių augimą, tad ačiū, nereikia. Bet ką jis sako apie stresą nemaža dalim sutampa su kitais šaltiniais, kuo pati tikiu ir bandau vadovautis. Žemiau Chris paskaitos konspektas, su mano komentarais.

Kodėl gi tas stresas toks svarbus

• Stresas lemia 60 proc. tikimybę, kad susirgsi (kitų autorių nuomone, ir dar daugiau). 
• Kodėl? Nes jis suėda imuninę sistemą. Nuo imuninės sistemos priklauso gebėjimas "taisyti" genetines mutacijas, atpažinti bei naikinti vėžines ląsteles. Ląstelės atsitiktinai mutuoja (įvyksta jų klaidos) nuolatos ir kiekviename žmoguje, net jei jis ir nėra paveldėjęs BRCA ar panašios rimtos mutacijos. Stresas išjungia virškinimo, reprodukcinę ir imuninę sistemas, taip pat dalį smegenų, ir suaktyvina tik instinktyviąją - “reptilijos” smegenų dalį. Todėl streso metu taip sunku aiškiai mąstyti - organizmas yra pasirengęs "gintis arba bėgti". Kai mes esame nuolat įsitempę, toks chroniškas stresas išjungia imuninę sistemą ilgam laikui ir ji su savo užduotimis nebesusitvarko. Taip atsiranda ligos.
• Streso hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Streso metu kortizolis duoda energijos, liepdamas kepenims versti glikogeną į gliukozę ir taip nuolat tiekdamas cukrų (energiją) į kraują. Na kad vėžio ląstelės minta cukrumi irgi plačiai žinoma. Tad vienu metu užslopinta imuninė sistema nesusidoroja su vėžinėmis ląstelėmis,  o tiekiamas cukrus dar jas maitina.
• Po vienkartinio streso organizmas pailsi ir hormonai grįžta į normą. Tačiau chroniško streso metu streso hormonų gamyba sutrinka ir jie gaminasi nuolat. Nuolatinis stresas sukelia chronišką organizmo uždegimą, didina insulino lygį ir gali sukelti nutukimą. Chroniškas uždegimas jau yra prieš-vėžinė būklė - žingsnis iki vėžio. Imuninė sistema nuolat išjungta, todėl nekovoja su virusais, bakterijomis ir genų mutacijomis. Žemas miego lygis (dėl streso) dar padidina streso hormonų išsiskyrimą, nes kūnas desperatiškai bando išlikti aktyvus.

Chris nuomone, besigydantis onkologinis ligonis turi bent du metus visiškai eliminuoti iš savo gyvenimo visas jam žinomas vėžio priežastis, siekiant, kad kūnas ir ypač imunitetas visiškai atsikurtų. Tai apima mitybą, gyvenimo būdą, aplinką (jei gyvenat šalia kokių nors spindulių ar chemikalų) ir stresą bei jo šaltinius. Streso šaltiniai apima viską, kas sukelia kenksmingas chemines su stresu susijusias reakcijas organizme. Čia labai svarbu suprasti, kad visos neigiamos emocijos, nesvarbu iš kur jos kyla, mūsų organizme sukelia stresą.

Streso šaltiniai ir ką su jais daryti:

1. Negatyvi išorinė informacija - žinios (Lietuvoje, kaip žinia, teigiamų naujienų nebūna), pasaulio problemos, kitų žmonių problemos, paskalos ir pan. Ką daryti - visiškai nustokite žiūrėti ir skaityti žinias (tiek internete, tiek TV) ir stresą sukeliančius filmus. Atsiribokite nuo paskalų, dejavimų ir kitos jus negatyviai veikiančios info. Aš pati TV nežiūriu jau kelis metus, Delfio kurį laiką neskaitau, dabar stengiuosi mažinti savo laiką socialiniuose tinkluose. Žodžiu, bent kol gydotės reikia išvalyti savo erdvę nuo destruktyvios info. Atsiras daugiau laiko vertingesnėms žinioms ir veiklai, galų gale poilsiui.

2. Negatyvūs žmonės - energetiniai vampyrai ir šiaip visi kas jus daro nelaimingus. Ką daryti :

• Atsiribokite nuo negatyvių, agresyvių žmonių, paskalų nešiotojų, dejuotojų ir pan. Dažnai susirgus draugų ir pažįstamų ratas savaime pasikoreguoja. Jei kolegos ar jus supantys žmonės jums kelia didelį stresą, keiskite juos - pakeiskite darbą ar bent laikinai venkite stresinių situacijų ir su jomis susijusių žmonių. 
• Jei jus neigiamai veikia šeimos nariai – ieškokite sprendimų, pakalbėkite su jais, nusiųskite pas psichologą, duokite literatūros, padėkite suprasti kad jie jums kenkia. Kai kurie žmonės susitaria bendrauti tik per tarpininką (pvz. jei vargina artimųjų dejavimas ir depresavimas, tegu jūsų vyras visiems praneša naujienas, o ne jūs). 
• Sveikimo metu jūs turite užtikrinti: a) ramų taikingą gyvenimą be dramų, ir b) stiprią palaikymo grupę iš jūsų artimiausių pozityviai nusiteikusių žmonių. Kartais palaikymo grupė gali ateiti iš išorės (per forumus, specialias onkoligonių gupes), tačiau svarbu kad ji būtų, tai labai skatina sveikimą.

3. Neigiamos mintys. Yra trijų tipų vėžio pacientai: a) pilni vilties, pozityvūs, susitelkę į sprendimus ir veiksmą, į tai ką galima padaryti; b) pavargę ir pilni baimės; c) negatyvūs ir pikti ant viso pasaulio. Spėkite, kurių šansai pasveikti yra didesni. Pyktis, negebėjimas atleisti, „užsišikimas“, pavydas, kritika ir kitos neigiamos mintys, sukeliančios neigiamas emocijas, yra vienas esminių streso šaltinių. Svarbiausia, kad nuoskaudos ir nusivylimai kaupiasi ir mus nuodija - net jei esame tai pamiršę, pasąmonė viską prisimena, iš čia ir visokie kompleksai, netikėti pykčio priepuoliai. Ilgą laiką į šitą "galvos valymo" teoriją žiūrėjau skeptiškai, kol nepaskaičiau visokių mokslinių studijų apie smegenų ir kūno (ligų) sąsajas. Taigi, su neigiamomis mintimis ir emocijomis yra kaip su įpjovimu popieriumi – vieno "pasiparinimo" nepajausite, bet tūkstantis gali rimtai susargdinti. Čia svarbu suprasti, kad visas neigiamas emocijas (pyktį, nerimą) sukuria ne pats įvykis, bet mūsų mintys - reakcija į įvykius. Chris pasiūlymai ką daryti:

• Dėkingumas yra laimės raktas, todėl reikia praktikuoti dėkingumą. Labai svarbu nustoti save lyginti su turinčiais daugiau (šiuo atveju - sveikais žmonėmis). Geriau lyginti su tais kam mažiau pasisekė, ir dėkoti už tai ką turite. Aš pati jau keturis mėnesius vedu dėkingumo dienoraštį, kur rašau kas gero įvyko tą dieną, už ką esu dėkinga. Ši praktika leidžia pastebėti pozityvius įvykius, net mažus, ir susitelkti į juos. Kuo ilgiau praktikuoji, tuo daugiau gėrio pastebi.
• Atsisakyti kritikos, ypač svetimų žmonių, nes nieko nežinote apie jų gyvenimą ir veiksmų aplinkybes. Man asmeniškai čia sunkiausia dalis, nes esu perfekcionistė ir visur siekiu tobulumo. Tai problema, nes a) pati linkusi persitempti, b) pastebiu klaidas ir man sunku įtikti :) Aš supykstu kai artimi žmonės nesilaiko susitarimų, vėluoja ar kitaip neatitinka aukštų mano standartų. Už tai jie gauna daug kritikos :) Suprantu, kad pyktis ir perdėtas tobulumo siekimas visur ir visada labiausiai kenkia man pačiai, bet nieko negaliu su savim padaryti. Taigi, sritis su kuria reikia padirbėti, kad išmokti atsipalaiduoti ir priimti gyvenimą lanksčiai.
• "Paleisti" senas nuoskaudas. Nerealistiški lūkesčiai veda prie nusivylimo. Reikia priimti žmones kokie jie yra ir atleisti jiems už tai – tai gydo širdį ir kuria laimę. Svarbu suprasti, kad atleidimas nėra jausmas. Tai pasirinkimas, sprendimas, kurį priimi nepaisydamas savo jausmų. Chris siūlo atleidimo ir laiminimo maldą: „Viešpatie, tu žinai ką tas žmogus man padarė ir kaip dėl to jaučiuosi. Aš jam atleidžiu ir atiduodu į tavo rankas. Aš laiminu tą žmogų“.  Atleidimą praktikuoti reikia nuolat, kol neigiamas jausmas išnyks. Sunkiausiems atvejams (paprastai tai tėvas, motina, vyras, žmona) Valerijus Sinelnikovas siūlo atleidimą medituoti kelias valandas (nebūtinai per vieną kartą), kur ne tik mes atleidžiame ir laiminame, bet taip pat medituojame, kad tas žmogus atleidžia mums ir laimina mus. Alternatyviose teorijose motinos ir tėvo palaiminimas apskritai yra kelias į sveikatą, o prakeikimas - kelias į ligas, bet aš gal čia tos teorijos nevystysiu.
• Minčių stebėjimas (mindfullness), afirmacijos ir meditacija. Kontroliuodami mintis, kontroliuojame savo emocijas. Sąmoningai medituodami teigiamas mintis ir kartodami afirmacijas sukeliame sau teigiamas emocijas. Labiausiai žinomas pavyzdys yra "aš ramus". Tokiu būdu apgauname savo smegenis - apie kūno ir psichikos ryšį jau rašiau čia. Aš pati stengiuosi medituoti kiekvieną rytą. Tai pat praktikuoju įvairias afirmacijas, susijusias su mano tikslais (aš sveika) arba einamaisiais klausimais - jei reikia pozityviai nusiteikti ir nusiraminti einant į svarbų tyrimą ar konsiliumą. Kad geriau sektųsi medituoti, baigiau bazinius teta gydymo kursus.

5. Baimė yra vienas pačių didžiausių stresorių, kuris išskiria streso hormonus - „fight or flight“ (ginkis arba bėk) atsaką. Onkologinės ligos diagnozė jau automatiškai sukelia baimę dėl ateities, šeimos, būsimų kančių, mirties baimę, dažnai tokią didelę, kad žmonės dar ilgai po gydymo jaučia potrauminio sindromo simptomus. Vien tie nervai laukiant diagnozės, tyrimų rezultatų, stresas ir bejėgiškumo jausmas, kurį sukelia nuolatinė nežinomybė... Nepatyrę niekad nesupras. Visa tai slopina imuninę sistemą (o kur dar chemoterapija), o jos taip reikia kovai su liga ir sveikimui. Ką daryti:

• Chris sako, kad baimes taip pat reikia atiduoti Dievui maldoje: „Dieve, atiduodu tau savo baimę, aš renkuosi nebijoti, aš tavimi pasitikiu, kad parodysi kaip man elgtis, parodysi man kelią“. Jis sako, kad reikia pasirinkti pasitikėti Dievu, ir baimės praeis, nes (pasi)tikėjimas mažina baimę. Ir jis teisus - žr. su tikėjimu susijusius tyrimų rezultatus, kuriuos aprašiau čia. Giliai tikintys žmonės sveiksta geriau, ir mokslininkai tą aiškina būtent sumažėjusiu stresu. 
• Man tokiose situacijose labai padeda du dalykai: a) meditacija ir afirmacijų kartojimas - kad viskas bus gerai, tyrimų rezultatai bus puikūs, kas bebūtų aš tai įveiksiu, ir pan. Iš esmės poveikis kaip maldos, t.y. apgauni savo smegenis ir jautiesi geriau. b) Aplinkos pakeitimas ir/arba susitelkimas į veiklą čia ir dabar, pvz. tvarkymą, ravėjimą, kelionę, tapymą, filmą, bet ką kas reikalauja viso dėmesio ir nelieka laiko galvoti apie visokias savo baimes. Kuo intensyvesnė veikla, tuo geriau atsijungi.

6. Problemos, neišspręsti klausimai ir jų atidėliojimas. Vengimas spręsti problemas sukelia dar daugiau streso nei pats problemos sprendimas. Todėl problemas reikia spręsti iš karto, kad jos nesikauptų. Pirma, galvodami apie opų klausimą ir vis atidėliodami skiriame tam klausimui labai daug savo energijos. Antra, pasąmonė kaip kompiuteris nuolat prisimena visas jūsų problemas, net jei tuo metu apie jas negalvojate. Tos neišspręstos problemos sukelia panikos priepuolius. Todėl geriausia neatidėlioti, o dalykas, kurį norisi daryti mažiausiai, ir yra tai ką turite išspręsti pirmiausiai.

7. Projektai (profesiniai ir asmeniniai) - apsiėmimas per daug, sakymas „taip“ visiems pasiūlymams. Apsiėmus per daug, ne viską darai puikiai, ir tai sukelia dar daugiau streso, ypač perfekcionistams. Todėl sau labai padėsite jei išmoksite sakyti „ne“ ir savo veiklas apribosite, darysite tik tai kas svarbu.

Taigi, jei jau praėjote gydymą ir turite jėgų (ar turite jėgų gydymo metu), galite užsiimti savo aplinkos ir galvos valymu nuo streso. Chris siūlo sau atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokie žmonės man kelia stresą ir ką galiu padaryti, kad išspręsti problemą - pakalbėti, atsisakyti bendravimo ar kt. Paprastai mes žinome, ką reikia padaryti, tik reikia drąsos.
2. Kokias turiu neišspręstas problemas (iki galo neišspręstus reikalus, kuriuos vis atidėlioju ir dėl to jie man kelia stresą), ir ką galiu padaryti?
3. Kokių „projektų“ aš esu prisiėmusi, kurie kelia man stresą? Kurie svarbūs, o ko atsisakyti? Supaprastinkite savo gyvenimą.
4. Kam laikau nuoskaudas ir norėčiau atleisti (nuo pat vaikystės), ir kurių atleidimo ir laiminimo norėčiau? Pirmiems daryti atleidimo maldą/meditaciją, antrų (pagal galimybes) atsiprašyti gyvai. 
5. Kokios didžiausios mano baimės ir ko pats negaliu išspręsti? Melsti Dievo (Visatos, Apvaizdos, kuo tikite) palaiminimo ir medituoti.
6. Galiausiai, prašyti Dievo atleidimo už visus sprendimus, mintis ir kitus dalykus, dėl kurių jaučiate kaltę ir gėdą. Kaltė ir gėda taip pat nuodija organizmą.

Internetas pilnas nuoskaudų paleidimo praktikų, radau kelias, paskutinė geriausia :)  -->
Pykčio ir nuoskaudų paleidimas http://psichika.eu/blog/kaip-paleisti-pykt%C4%AF-pavyd%C4%85-ir-nuoskaudas/
Atleidimo meditacijos http://anomalija.lt/2011/11/neigiamos-emocijos/
Baimių paleidimo meditacija http://tutikraigali.lt/baimiu-paleidimo-meditacija/
Streso paleidimo tokia pati https://www.youtube.com/watch?v=4RHw0vcWxec
Dėkingumo praktika http://psichika.eu/blog/pajausk-sirdyje-dekinguma-naikan-praktika/
Įstrigusios emocijos http://www.manifestacija.lt/istrigusios-emocijos/
Nuostatas galima mokytis keisti nuotoliniu būdu: http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/
Nuoskaudas gydanti mantra http://patikeksavimi.lt/nuoskaudas-ir-isizeidimus-isgydanti-mantra-osho/

O dabar realistiškai

Paskaičius visa tai, normaliam žmogui turėtų kilti šios mintys -->

Kažkokia čia abrakadabra, man kyla atmetimo reakcija. Aha, ir man taip buvo kažkada, ir tai yra visiškai normalu. Dirbti su savimi reikia pribręsti, ir tai yra lėtas procesas. Todėl jokiu būdu negalima sergančiam žmogui prievarta kišti tokių praktikų ir aiškinti, kad jis "pats kaltas" ir jam reikia "išsivalyti galvą". Nes reakcija bus tik atmetimas ir pyktis. Žmogus sprendimą turi priimti pats savo laiku. Tačiau jei jau skaitote, verta pagalvoti apie tai, kad negatyvas mums visiškai nepadeda, vadinasi bent KAŽKĄ su tuo jūs galite padaryti ir taip sumažinti stresą savo gyvenime.

Ar įmanoma šitiek daug visko daryti? Juk tai užims daug laiko ir energijos. Visiškai teisingai. Geriausia pradėti taikyti po truputį - apsivalyti savo erdvę nuo negatyvo, pamedituoti, daugiau pabūti gamtoje, susitelkti į šią akimirką, galbūt pradėti piešti ar spalvinti - dailės terapija daug kam labai padeda.  Pabandykite skirtingus dalykus ir atrasite kas veikia būtent jums. Ypač atsargiai su senų nuoskaudų kapstymu kol aktyviai gydotės - galite iškapstyti daug nemalonių emocijų ir stresas tik padidės, o jūs ir taip išsekę. Kai aš jau buvau susiruošusi "su savimi dirbti", viena bioenergetikė patarė palaukti kai turėsiu daugiau energijos. Taigi, darau po truputį, etapais, ir manau, kad tai net ne vienų metų darbas. Tačiau man tai atrodo svarbu - esu empatiška, karštakošė, į viską reaguoju, imu giliai į širdį, netgi turiu pralapsą - širdies vožtuvų defektą, kuris būdingas jautriems žmonėms. Dėl darbo pobūdžio turiu labai valdytis ir visos tos užpaustos emocijos man nepadeda. Todėl man asmeniškai streso valdymas yra esminis sveikatos gerinimo veiksnys galvojant apie ateitį.

Ar įmanoma VISĄ LAIKĄ būti pozityviam? Neįmanoma, ir nereikia. Visą laiką blokuojant savo emocijas tikėtini pykčio ar panikos priepuoliai. Todėl ir neigiamas emocijas, jei jau tapo labai labai liūdna ar labai pikta, reikia išjausti. Apie tai labai gerai rašo Olegas Lapinas čia, o aš jau rašiau čia. Tačiau tai nereiškia, kad reikia visą laiką būti paskendus tose neigiamose emocijose, arba stiklinėje matyti tik tai, kad ji pusiau tuščia. Bent jau aš jaučiu didelį skirtumą nuo tada, kai pradėjau sąmoningai stebėti ir planuoti malonius dalykus savo gyvenime, medituoti ir t.t.. Net ligai turiu už ką padėkoti. Ir šiaip - pergyventi ir stresuoti vargina. Gyventi atsipūtus ir džiaugtis SAVO gyvenimu koks jis bebūtų - daug maloniau. Pabandykite - jums patiks.