Slaptas onkologinių ligonių gyvenimas (pirmas mėnuo)

Aš esu Saulė ir man diagnozuota onkologinė liga. Vardas pakeistas, bet diagnozė tikra. Galutinę diagnozę išgirdau prieš maždaug savaitę, bet gyvenu su ja jau pusantro mėnesio nuo pirmo tyrimo. Nuo to laiko esu panirus į kitą pasaulį, kurio nematome daugelis mūsų – sveikų, jaunų, sėkmingų. Šis slaptas pasaulis mane šokiravo. Pirmiausia dėl to, KIEK DAUG žmonių serga. Antra, kiek mitų, stigmų ir kito traumuojančio ššš susiję su šia liga. Apie tai rašysiu čia. Rašysiu kaip man sekasi spirti ligai į užpakalį ir ką aš dėl to darau. Pirmiausia rašau dėl savęs. Šiek tiek dėl artimųjų, kad jie žinotų kaip man sekasi. Dėsiu čia ir „naudingus patarimus“, savo tyrimų rezultatus. Žmogus, susidūręs su šia liga, yra kaip naujagimis – ateitis nežinoma ir visiškai niekas neaišku. Jeigu mano blogas kažkam padės – valio.

Taigi, apie viską iš pradžių.

Aš esu veiklos žmogus ir tikiu, kad mes patys kuriame savo gyvenimą. Iki šiol dariau viską, kad realizuočiau save. Todėl turiu įkvepiančią veiklą, subūrusią tek pat įkvepiančius žmones. Keliauju bent dukart per metus, visada kai tik galiu :) Verslas įsibėgėjo, gyvenimo kokybe nesiskundžiu. Žinoma, viskas, kas svarbu, gyvenime kainuoja. Stresą, bemieges naktis, ilgas darbo dienas. Nors karjera lipo į kalną ir planų buvo daugybė, šiemet su vyru nutarėme, kad atėjo laikas gimdyt vaikus. Gyvenimas buvo mano paplūdimys, o perspektyva atrodė peachy.

Ir tada – BOOM. Echoskopija rado golfo kamuoliuko dydžio naviką. Tai nutiko savaitė iki mūsų su vyru dešimtmečio šventinės kelionės. „Tik jau niekur nevažiuokit“, pasakė radiologas, „greitai reikės operacijos, bet prieš tai dar tyrimų“.

Kitos dvi savaitės, ypač pirmoji, buvo kosmosas. Absoliutus visaapimantis šokas. Jausmas, lyg tave pervažiavo sunkvežimis ir tu skęsti vienu metu. Tuo metu negalėjau išvengti įsipareigojimų - rengiau pristatymus, vedžiau renginius, bendravau su klientais ir kolegomis. Neturiu žalio supratimo kaip atlaikiau. Beveik nieko iš to laiko neatsimenu. Buvau tikra, kad mano gyvenimas baigėsi. Pasakiau vyrui, paverkėm abu. Galvojau, kad jei liko nedaug, tai velniop, paimsim ką turim ir išvyksim kelionei po pasaulį – ko aš visada norėjau. Tuo pat metu dariau daugybę įvairiausių tyrimų, kurių reikėjo tiksliai diagnozei – kiek liga yra išplitusi. Daugiau niekas nežinojo. Tik po savaitės pasakiau verslo partneriams – jie turėjo perimti atsakomybę. Iki to pokalbio buvau nemiegojusi savaitę. Eidama iš jo spjoviau ir nuėjus į privatų centrą nusipirkau xanaxo. Gydytoja pasitaikė išgyvenusi onkologinę ligą. Pirmą naktį miegojau ramiai.

Kartu su šoku ir nerimu buvo užvaldęs pyktis dėl „neteisybės“. Galvojau, kad stresas prisidėjo prie ligos. Pykau ant kolegų, kurie pastaraisiais metais nusišalino nuo atsakomybės ir vežimą man teko tempti sunkiau, bet tuo pat metu viską kritikavo ir ėdė mano nervus. Pykau ant šeimos gydytojos, kad nesugebėjo atrasti ligos anksčiau. Pykau ant savęs, kam tiek sunkiai dirbau ir netausojau savęs. Nors dabar ramiai žvelgdama atgal, dėl nieko nesigailiu.

Nuo šitos būsenos mane išgelbėjo vienas žmogus. Tas racionalus žmogus, kuris nemėgo snarglių ir žliumbikų, bet vertino veiksmą. Aš pati. Antrą savaitę susidariau likusių tyrimų planą ir į tarpus suplanavau įvairius lengvai prieinamus sau malonius dalykus. Pasistengiau, kad mane suptų pozityvas. Kai tyrimai baigėsi ir liko tik laukti rezultatų ir gydytojų konsiliumo, išvažiavom į Palangą.

Po dviejų savaičių save visiškai suėmiau į rankas. Pasakiau sau, kad tai tik liga ir ją aš įveiksiu. Tik dar vienas iššūkis, kurių mano gyvenime ir taip jau buvo daugybė. Jeigu tai pamoka, aš ją išmoksiu ir išeisiu dar stipresnė. Nelaukdama konsiliumo (kuris buvo paskirtas mėnesiui praėjus po pirmo tyrimo!) pradėjau domėtis ką AŠ galiu padaryti. Pradėjau gilintis į tyrimus, forumus, paskaitas, užsirašiau į onkologinių ligonių grupę. Slaptas onkologinių ligonių pasaulis atsivėrė visu savo pločiu ir gyliu. Ir taip aš susigrąžinau savo gyvenimo kontrolę.

Prieš savaitę įvyko konsiliumas. Antra stadija (geriau nei tikėjausi!). Net aštuoni chemoterapijos ciklai (dėl amžiaus, nes jauniems liga agresyvesnė), kurie truks pusę metų, ir tada operacija. Iki to laiko jau šį bei tą buvau nuveikusi. Apie tai kituose postuose. O žemiau kelios įžvalgos, kurias išsinešiau iš pirmo savo mėnesio.

• Pirma, neįtikėtina, kiek daug žmonių serga. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, per gyvenimą vienas iš trjų žmonių susirgs onkologine liga, ir rodikliai deja blogėja. Tokia mūsų naujoji realybė. Dar daugiau yra paveiktų artimųjų. Jie visi šalia mūsų savo slaptame pasaulyje, tik mes jų sąmoningai ar nesąmoningai nematome. Žmonės nenori atsiskleisti, nes jų vengia, juos stigmatizuoja. BET onkologinė liga nėra lygu mirties nuosprendžiui! Per mėnesį susidūriau su trimis gydytojomis, kurios pačios išgyveno onkologinę ligą, ir pilnavertiškai gyvena ir dirba jau devynis-dešimt metų! Todėl neskubėkite laidoti žmogaus, išgirdę jo diagnozę. Vietoje to, kad žliumbti ar varstyti užuojautos žvilgsniais (kurie dažniausiai sako „ačiū Dievui, kad tai nutiko ne man“) geriau paieškokite išgijusių žmonių istorijų ir su ligoniu jomis pasidalinkite. Viltis ir tikėjimas yra geriausias vaistas. Jei susirgote – nelaidokite savęs patys!
• Antra, pirmose stadijose, priklausomai nuo ligos, išgyvenamumas yra iki 90 proc. Todėl – tikrinkitės, tikrinkitės ir tikrinkitės! Klausykite savo kūno, stebėkite jį. Jei gydytoja sako, kad „tokia jauna ir ieško sau ligų“ – eikite pas kitą gydytoją. Echoskopija kartą ar du kartus per metus yra privaloma.
• Trečia, aš žinau kas yra stresas, patyriau jo daug ir visose gyvenimo srityse. Turiu tėvą alkoholiką. Kadaise mano šeimą terorizavo mafija. Išgyvenau artimųjų rimtas ligas. Žinau, kas yra didžiulė atsakomybė ir daugelio naktų nemiga.  Kas yra baimė bankrutuoti, nuvilti kitus žmones. Bet NIEKAS neprilygsta TAM stresui. Niekas neprilygsta mirties baimei. Onkologiniai ligoniai kasdien kaip pašėlę kovoja ant bedugnės krašto. Tokių stiprių žmonių aš nesu mačiusi. Jie stipresni už mirtį ir yra verti didžiausios pagarbos. Mokausi iš jų ir žinau, kad išeisiu iš ligos daug stipresnė.
• Ketvirta, onkologinė liga nėra bausmė. Serga stresuojantys persidirbę vadovai, bet ir namų šeimininkės, serga rūkantys, bet ir sveikuoliai, veganai, žmonės niekada gyvenime nerūkę, galiausiai vaikai. Tuo tarpu kiti, viskuo piktnaudžiaujantys, taip pat daug ir sunkiai dirbantys, niekad nesuserga (Elonas Muskas dirba 24/7 ir stiprus kaip jautis! Duok Dieve jam sveikatos). Todėl dėl ligos nereikia kaltinti savęs. BET galima žiūrėti į ligą kaip į pamoką ir galimybę tobulėti. Bent jau šio principo aš ketinu laikytis.
• Penkta, jei jau sergate. Prisiminkite, kad šioje kovoje dalyvaujate trise – liga, gydytojas ir ligonis. Suimkite kontrolę į savo rankas. Domėkitės, susidarykite planą, dienotvarkę, dietą. Pirma, kontrolė grąžins normalaus gyvenimo jausmą ir išves iš bejėgiškumo būsenos. Antra, stebuklus lemia sistema: mityba + gydytojų paskirtas gydymas + žolės, papildai ir mineralai + sportas, fizinis aktyvumas + nusiteikimas, požiūris ir kiti dvasiniai dalykai. Kiek galite, eliminuokite iš savo gyvenimo negatyvą. Žinokite, kad minčių galia kūnui ir fiziniams pokyčiams yra neįtikėtina.

Aš pati laikausi šio požiūrio - AŠ SVEIKA, STIPRI IR LAIMINGA. AŠ KAIP DANGUS - JĮ RAIŽO LĖKTUVAI, TEMDO DEBESYS, BET JIS AMŽINAS. AŠ KAIP JŪRA - Į JĄ PILA ŠIUKŠLES, JA PLAUKO LAIVAI, BET JI NESUNAIKINAMA. MANĘS LAUKIA NUOSTABŪS DALYKAI. VISA VISATA MAN PADEDA