Mama, turėsi septynis anūkus

Šis įrašas apie vaikus po gydymo chemoterapija. Pradėti reikėtų nuo to, kad naujiena apie onkologinę ligą mane pakirto būtent tada, kai nusprendėme pradėti vaiką. Mūsų namuose prieš pusmetį atsirado vaikų kambarys... Ką darysi, ne viskas gyvenime vyksta pagal planą.

Dar iki gydytojų konsiliumo mane diagnozavę gydytojai A.Mudėnas ir A.Lukšytė iš Nacionalinio vėžio instituto užsimena, kad gydymas prasidės nuo chemoterapijos. Kaip pašėlusi naršau informaciją apie chemoterapiją ir jos šalutinius poveikius. Čia mane kerta linksmoji naujiena 2 - vienas šalutinių poveikių gali būti nevaisingumas arba ankstyva menopauzė (laikina ar visam laikui). FAK. Žemė vėl slysta iš po kojų.

Na ok, aptariam su vyru, kad tai ne gyvenimo pabaiga, svarbiausia jam esu aš, o vaikų vėliau įsivaikinsim kad ir penkis. Bet po kiek laiko vėl niežti rankos, ieškau info apie įvaikinimą. Ir čia  BOOM - linksmoji naujiena 3. Įsivaikinimo galimybių onkologinėms ligonėms nuo III stadijos išvis nėra, o I-II stadijoje ribotos - po 5 ar 10 metų gavus gydytojo pažymą apie pasveikimą. Štai prašom ta informacija. Primenu, kad aš laukiu gydytojo konsiliumo ir nežinau, kokia mano stadija, įsivaizduoju aišku blogiausia.

Tačiau kas ieško, tas randa. Neužilgo radau informaciją, kad galimybė onkologinėms ligonėms yra IVF (in vitro fertilisation) - embrionų užšaldymas ir laikymas ateičiai. Tai turi būti atliekama dar prieš pradedant gydymą, ir panaudojama tuo atveju, jei po gydymo moteris taps nevaisinga. Taip pat radau Audronės Usonienės su kolegėmis mokslinį straipsnį apie pasveikusią ir sėkmingai po IVF pagimdžiusią moterį "Onkologinių pacientų vaisingumo išsaugojimas: klinikinis atvejis". Jau tada nusprendžiau, kad eisiu tartis būtent pas ją. Nors situacija šiaip buvo nepavydėtina - apie procedūrą, jos trukmę ir kainą nieko nežinau, iki gydymo pradžios grubiai pora savaičių. Net nežinau ar kas nors mane taip greitai priims. Teoriškai šansai buvo žiauriai maži. Bet nuo tada man pradėjo sektis.

Pirma sėkmė - pakliuvau pas gydytoją kitą dieną po skambučio, iš pačio ryto. Ragelį pakėlusi seselė tiesiog apšalo išgirdusi mano situaciją ir "įsūdė" mane tarp kitų pacientų. Antra - gydytoja Usonienė buvo neįtikėtina. Pasitikėjimas atsirado nuo pirmų žodžių. Ji kažkaip sugebėjo pateikti visą informaciją labai aiškiai, bet glaustai, be perdėtų detalių, dėl kurių galėtum pradėti abejoti, gaišti laiką "antroms nuomonėms", ir taip užtikrintai, lyg šaldytų embrionus onkologinėms ligonėms maždaug taip kas antrą dieną. Trečia, paaiškėjo, kad viskas priklauso nuo ciklo - procedūra trunka dvylika dienų nuo antros ciklo dienos, o iki to laiko reikia atlikti tyrimus. Čia man žiauriai pasisekė, nes iki ciklo buvo likę keletas dienų kaip tik tyrimams, ir buvo lygiai pakankamai dienų iki numatomos gydymo pradžios. Kurią aš beje pasiskaičiavau pati, primetus savaitę nuo man paskirtos konsiliumo datos. Išėjom iš kabineto sutarę, kad DAROM ir su veiksmų sąrašu dviems savaitėms į priekį.

Ketvirta, atlikom paskirtus hormonų tyrimus man ir lytinių ląstelių tyrimus vyrui. Rezultatai buvo geri. Mes galėjom tapti tėvais. Penkta, nuo antros ciklo dienos dešimt dienų kasdien į pilvą leidausi kiaušialąstes stimuliuojančius vaistus (Gonal F, Cetrotide, Ovitrelle, pastaruosius du tik paskutinėmis dienomis). Nebuvo jokių pašalinių efektų, net galvos neskaudėjo. Šešta, dvyliktą ciklo dieną nevalgiusi prisistačiau į Santariškes, Santaros vaisingumo kliniką ir ten man atliko mažiau nei valandos trukmės operaciją su narkoze, kurios metu adata ištraukė septynis folikulus. Tai buvo penktadienis. Šeštadienį paskambino embriologė Aušra ir pranešė, kad visi septyni apsivaisino. O sekmadienį sužinojau, kad septintukas sėkmingai dalijosi, tapo sveikais embrionais ir visi buvo užšaldyti. Vyras pranešė mano mamai, kad JAU RUOŠTŲSI, NES TURĖS SEPTYNIS ANŪKUS :) Juokėmės iš laimės (visa gerkle, rimtai, žvengėm kaip arkliai) visi trys.

Po operacijos porą dienų "tempė" pilvą, bet nebuvo jokių infekcijų. Pirmadienį pradėjau chemiją.

Surašiau smulkiai, kad negimdžiusios merginos, susidūrusios su tokia kaip mano situacija žinotų ko tikėtis. Tiesa tokia, kad konsiliumo metu šios alternatyvos nesiūlo, o siūlo šaldyti kiaušidės gabalėlį. BET kiaušidės šaldymas yra vis dar eksperimentinis metodas, kurio pagalba pasaulyje pradėta tik apie 30 vaikų. Embrionų šaldymo sėkmės tikimybė iš visų metodų šiuo metu yra didžiausia. Be to, kiaušidės gabalėlio šaldymas yra daug rimtesnė operacija, kas savaime reiškia ilgesnį gydymo periodą (atsideda chemoterapija) ir didesnę infekcijų tikimybę chemo metu. Bet kokiu atveju man tokios galimybės jau nebuvo, nes buvau pradėjusi leistis hormoninius vaistus. Kitaip tariant, pastačiau gydytojų konsiliumą prieš faktą.

Kokios rizikos? Pagrindinė rizika - vaistai stimuliuoja estrogenus, kurie yra vienas veiksnių sukeliančių vėžį. Bet, pirma, mano atveju navikas "trigubai neigiamas" t.y. nejautrus estrogenams ir progesteronui. Tai šiaip jau nėra gerai, nes negalėsiu gydytis hormoniniais vaistais, bet šiuo atveju suveikė mano naudai. Antra, vaistų poveikis yra trumpalaikis ir neesminis. Tai patvirtino gydytojai konsiliumo metu. Jų nuomonė, didesnė rizika buvo kad atsidės chemija, bet mano atveju jokio atidėjimo nebuvo. Na ir trečia, kas bebūtų įvykę, pradėjus chemiją ji viską juk žudo.

Kokie kaštai? 713 eur už vaistus ir tyrimus "Vaisingumo klinikoje" ir 1033 eur už operaciją ir šaldymą Santaros vaisingumo centre, viso 1746 eur. Reikia pridurti, kad apie trečdalį kaštų (dar apie tūkstantį eurų) sutaupėme, nes jie buvo kompensuoti pagal Dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Šito reikalo mes nežinojom, tad be galo dėkingi gydytojai Usonienei, nes ji mums viską ir organizavo.

Manau, kad tai nedidelė kaina už galimybę ateityje turėti vaikų. Dar svarbiau, kai pradėjome savo "embrionų operaciją", viskas iš esmės apsivertė. Atrodo, lyg sąmonėje nušvito saulė. Atsirado viltis, daugiau entuziazmo, pozityvo. Visas gydymas įgavo daugiau prasmės. Dar mano mama neseniai nuskėlė bajerį. Ji gydytoja ir metų pradžioje bendravo su paciente astrologe ar ekstrasense. Na ir toji be kitų dalykų pasakė, kad "jūsų dukra, jei šiemet nueis pas gydytoją, turės dvynukus". Šitą mama pasakė man tik tada, kai pranešėm apie septynis anūkus :)  Aš žmogus racionalus, bet taip pat tikiu, kad mintys turi galingą poveikį ir jei ką gero išgirsti, reikia tikėti. Minčių poveikis kūnui moksliškai pagrįstas, kaip tik apie jį skaitau šioje knygoje. Nuo tos dienos kiekvieną rytą kai darau savo "aš sveika" meditaciją, matau dvynukus, kaip su vyru juos vežiojame vežimėlyje, kaip trekiname per kalnus. Kas kartą pridedu naujų detalių. Prieš porą dienų mačiau kaip man jie per Motinos dieną įteikė gėlių. Verkiau. Iš džiaugsmo, žinoma :)

Dar kartą dėkingumo žodis gydytojai Usonienei - ji ne tik per visą procesą mus už rankos pravedė, bet sugebėjo net ir visą onkologinės ligos situaciją pateikti kažkaip paprastai. Na kad tai tik liga, ir nusiteikti reikia atitinkamai. Man tai buvo tinkamiausias žmogus tinkamu metu. Labai Jai dėkinga ir rekomenduoju.